Monthly Archives

lapkričio 2016

Parkavimas Kauno centre – apaugęs privilegijomis ir pateptaisiais

By | Uncategorized | No Comments

Automobilių parkavimo mokesčiui tiesiogiai paliečiant vis daugiau kauniečių, būtina prisiminti ir tuos, kurie nesibaimina naujų parkavimo rinkliavų vingrybių. Iki pasikeičiant miesto valdžiai privilegijuotųjų sąrašas išsiplėtė tiek, kad suskaičiuoti visus specialius leidimus darosi sudėtinga.

Eiliniams kauniečiams metinis leidimas (su teise statyti automobilį visose parkavimo zonose) atseina 608 eurus. Kai kaina tokia didelė – prasideda privilegijų paieškos. Šiuo metu parkavimo leidimai nemokamai išduodami žiniasklaidos priemonėms (pradedant laikraščių leidėjais, baigiant televizijos, radijo transliuotojais ir naujienų portalus valdančiomis įmonėmis), laidojimo paslaugas teikiančioms įmonėms ir elektromobilių valdytojams. Beveik 6 kartus pigiau (už 104 eurus) leidimus gali įsigyti savivaldybės darbuotojai (ir tarybos nariai), kriminalinės žvalgybos pareigūnai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno padalinio tarnautojai, konsulinių įstaigų darbuotojai. Tik apie pusę kainos už metinius leidimus moka Savivaldybės kontroliuojamų įmonių, Savivaldybės viešųjų ir biudžetinių įstaigų transporto priemonių valdytojai.

Ne be pagrindo kyla klausimas, kodėl savivaldos tarybos nariai, žiniasklaidos ar savivaldybės ir jos įstaigų darbuotojai yra privilegijuotesni už, pavyzdžiui, miesto centre esančios parduotuvės kasininkes, kavinėje dirbančias padavėjas, banko vadybininkus, spaudos kioskų, teatrų, universitetų darbuotojus? Dėl tokios nelygybės miesto centras užgrūstas lengvatinius leidimus turinčių žmonių automobiliais. Visą darbo dieną šie automobiliai paliekami brangiausiose parkavimo zonose. Akivaizdu, kad privilegijuotųjų sąrašas ilgas, bet parkavimo vietų skaičius ribotas, todėl miestas netenka pajamų.

Panaikinus parkavimo leidimų lengvatas, būtų mažinamas privilegijuotųjų fizinių ir juridinių asmenų skaičius. Tai prisidėtų prie lygiateisiškumo, nešališkumo ir socialinės lygybės principų užtikrinimo visų kauniečių atžvilgiu. Neabejotina, kad ne visi privilegijų netekę asmenys ims ir įsigys leidimus už pilną kainą. Privilegijų atsisakymas sumažintų centrinių miesto gatvių taršą ir apkrovimą automobiliais, paskatintų sėdimą darbą dirbančius savivaldybės ir jos įstaigų administracijos darbuotojus naudotis viešuoju transportu.

Priimdami nepopuliarius sprendimus Kauno savivaldos tarybos nariai ir administracija mėgsta precedentų ieškoti žvalgydamiesi į kitus miestus. Štai, pavyzdžiui, apmokestinant Kauno centro daugiabučių kiemus buvo remiamasi Klaipėdos patirtimi. Didieji Lietuvos miestai tokių parkavimo privilegijų, kokios yra Kaune – nesuteikia. Laikas Kaunui atsisakyti pateptųjų ir naikinti oficialias bei neoficialias privilegijas ne tik parkavimo, bet ir kitose srityse. Socialinė lygybė yra vienas iš būtinų šiuolaikiško miesto principų.

Pirmasis šeimos būstas – padedant valstybei!

By | Uncategorized | No Comments

imgp3769Ne, šį kartą nekalbėsiu apie šeimos koncepcijas ir apibrėžimus. Pasakysiu tik tiek, kad man kaip socialdemokratui, šeimos gali būti visokios ir jų nereikia sprausti į visokius religinius, moralinius ar fizinius rėmus. Ypač dabar, kai mūsų šalis susiduria su demografiniais iššūkiais, o ateityje jie taps bene svarbiausia mūsų šalies problema. Ką daryti, kad Lietuvoje žmonės ne tik liktų, bet ir norėtų auginti vaikus, kad mūsų atžalos augtų sveikos ir laimingos, kad tėvystė netaptų kažkokia didelių aukų reikalaujančia privilegija?

Mūsų šalyje daug jaunų žmonių ilgam atidėlioja sprendimą susilaukti vaikų. Juos atgraso tiek nežinia dėl ateities, tiek ir socialinė – ekonominė bazė. Kur auginti vaikus, jei dar gyveni su tėvais, o įpirkti būstą – neįmanoma? Taip, gali imti paskolą komerciniame banke ar stogą virš galvos bandyti nuomotis nežmoniškom kainom. Tačiau ne visiems lemta, ne visų pajamos leidžia tokią galimybę, o ir ateities perspektyva neaiški.  Ir ką daryti baigus kolegiją ar universitetą, jei gerai apmokamo darbo be patirties negausi? Taip, gali pradėti nuo nekvalifikuoto darbo už minimumą, bet pabandyk su tokiu „minimumo portfeliu“ įtikinti komercinio banko klerką, kad paskolos reikia. Tie kas bandė, pamatė banko duris ir klerko gūžtelėjimą pečiais – tavo problemos. Dar galima prašyti tėvų ar giminaičių pagalbos. Gerai jei jie gali padėti, o jei ir jie vos galą suduria su galu?

Gaila, kad Lietuvoje per visus tuos 26 –erius nepriklausomybės metus diegėme laisvosios rinkos arba neoliberalizmo ideologiją. Tai ja apsėdę mes skandavome, kad „kiekvienas už save“, „kad valstybė – našta“, kad „geriausias vaistas nuo visų ligų – laisvoji rinka“. Tik vėliau susivokėme, kad nepaisant augančios ekonomikos, pradėjome pirmauti savižudybių, psichologinių sutrikimų ar emigracijos mastų lentelėse.  Suvešėjusi nevaržoma rinka augino stambiųjų jos žaidėjų svorį priimant politinius sprendimus. Ne be politikų, įtikėjusių šia ideologija, socialiai atsakinga valstybė silpo, kol galų gale nusišalino, pamiršo savo pareigas visuomenei. O visuomenė, atrodo, nebetiki, kad gali būti kitaip. Ar gali žmonės pasitikėti valstybe, kai ji nyksta akyse. Ideologijoje, kurią mums perša tie patys komercinių bankų ir verslo remiamų asociacijų ekspertai, kur kiekvienas už save ir kur tavo problema – nėra mano problema, kur nėra visuomenės, o yra tik atskiri individai ir rinka, kurios nematoma ranka glosto arba užtvoja nelaimėliams, žmones, kurie gyvena iš samdomo darbo, stipriai demotyvuoja. Tokioje primityvioje stipriųjų doktrinoje ir naiviame tikėjime, kad viską sureguliuos rinka ir slypi mūsų problemų ir įtampų šaknys. Tad taip ir rūpinomės tris dešimtmečius savimi, kol supratome išsivaikštą ir nykstą.

Laimei, ir mūsų šalyje stiprėja supratimas, kad neoliberalizmas buvo klaidinga ir  net pavojinga doktrina. Pervertinęs „laisvosios rinkos“ dogmas prisipažino net Tarptautinis valiutos fondas.

Atėjo metas, kai tenka keisti požiūrį. Norint Lietuvoje matyti daugiau ir laimingų vaikų, visų pirma, turime galvoti ir apie esamas ir būsimas mamas bei tėčius, jų savijautą ir galimybes, o ne kiekvieno alinančią kovą už būvį. Valstybė, t. y., mes visi kartu, galime padaryti daugiau. Visų pirma, galime daug ko pasimokyti iš Šiaurės valstybių. Bet norint sekti šių šalių pavyzdžiu, visų pirma, turime stengtis sukurti stiprų visuomenės vidurinįjį sluoksnį, kuris taptų mūsų šalies visuomenės šerdimi. Tam reikės daug ir mūsų visų pastangų, drąsos, ryžto ir laiko. Todėl investicijos turi būti ne lozunginės ir ne tik į statybas ar asfaltą, o į šeimų gerovę (ne tik materialiąją). Saugūs tėvai ir laimingi vaikai – taip ar panašiai turėtų skambėti mūsų visų bendras tikslas.

Tad jei norime padėti šeimoms ir tikėtis daugiau ir laimingų Lietuvos vaikų, reikia ryžto ir drąsos patikėti, kad valstybė gali būti socialiai orientuota ir drąsi investuoti biudžeto lėšas į tėvystės įgūdžių ir sąlygų tam sudarymo priemones. Kartu siekime valstybės, kuri remtų nepakankamas pajamas gaunančias šeimas įsigyjančias pirmąjį būstą ar nuomojančias būstą rinkos sąlygomis. Tos lėšos neturėtų maitinti privačių finansinių ir nekilnojamojo turto įstaigų bei tapti dar vienu jų pasipelnymo šaltiniu. Priešingai, valstybės ir viešasis sektorius turi didinti konkurencinį spaudimą oligopolizuotoms struktūroms, nuo kurių dabar priklauso būsto prieinamumas ir jo finansavimas.

Reikėtų siekti, kad tos savivaldybės, kurios turi daug nenaudojamo gyvenamojo būsto, galėtų jį pasiūlyti jaunoms šeimoms, kad ir iš kitų savivaldybių (gerų pavyzdžių jau yra).

Šiandienos situacija prašyte prašosi kažko panašaus į valstybinį lengvatinių paskolų fondą, kuris užtikrintų jauniems žmonėms palankiomis ir prieinamomis sąlygomis įsigyti pirmąjį būstą. Šalia būsto prieinamumo problemos reikėtų plėtoti ir kitas tėvystės iššūkius lengvinančias priemones: ne tik didinti motinystės/ tėvystės ar vaiko pinigų išmokas, bet ir plėsti vaikų darželių tinklą, jų pasiekiamumą, sudaryti lankstesnes darbo sąlygas tėvams siekiant derinti karjerą su tėvystės įsipareigojimais, taip pat žmonėms auginantiems vaikus sudaryti sąlygas gauti kokybišką socialinę, medicininę ar psichologinę pagalbą.

Ir pabaigai. Siekiant šeimų gerovės užtikrinimo Lietuvoje, gal nebeverta gėdytis ir pradėti diskusijas taip pat ir apie teisingesnę mokesčių sistemą.

 

 

Budintys globėjai – žingsnis vaikų globos namų panaikinimo link

By | Uncategorized | No Comments

Mano viltis, kad vaikų globos namai, kaip instituciniai dinozaurai – išnyks. Po kiekvieno skandalo, kuomet nukenčia vaikai, Lietuvoje pasipila nesibaigiančios praktikų, teoretikų ir politikų kalbos apie globos namų sistemos neefektyvumą ir sovietinius reliktus menantį ten gyvenančių vaikų ugdymą. Visuomenės nuomonė apie vaikus, augančius globos namuose, vis negerėja, o dažnas žmogus tarp žodžių „globėjas“ ir „daugiavaikis“, „skurdus“, „asocialus“ deda lygybės ženklą.

Svarbu plėtoti globėjų tinklą

Kauno savivaldybė pradėjo vystyti naują požiūrį į vaikų globą. Perversmas pradedamas ne nuo globos namų uždarymo, bet nuo globėjų tinklo plėtojimo. Kaune daug socialiai atsakingų ir svetimo nelaimei jautrių žmonių, kurie pasiryžo tapti budinčiais globėjais. Budintis globėjas – tai asmuo ar šeima, galinti laikinai globai priimti į krizinę situaciją patekusį ar be tėvų globos likusį vaiką bet kuriuo paros metu. Jie yra profesionaliai apmokyti ir visapusiškai psichologiškai pasirengę užtikrinti vaiko fizinius, socialinius ir emocinius poreikius. Krizine situacija dažniausiai laikoma tėvų alkoholizmas, smurtas šeimoje, narkotikų vartojimas, tėvystės įgūdžių stoka dėl kurios vaikui laikinai ar nuolatos yra nesaugu būti šeimoje. Vakarų Europos šalyse tokia globa veikia jau daug metų, tačiau Lietuvoje tai naujovė.

Globėjo statusas mūsų šalyje vis dar nėra vertinamas. Priešingai, globėjų atžvilgiu gyvuoja pakankamai daug negatyvo ir mitų. Iki šiol vaiko globa buvo neatlygintina savanoriška veikla ir valstybė mokėjo tik vaiko poreikiams skiriamas išmokas. Tokioje aplinkoje globėjų labai trūksta. Kaune pradėjus budinčių globėjų programą, su globėjais buvo sudaryti darbo santykiai, apimantys socialines garantijas. Kauno m. savivaldybės taryba jau patvirtino 10 budinčių globėjų etatų. Kaunas pirmasis startavo su šia inovacija.

Vaikų globos namai netenkina emocinių vaiko poreikių

Vaikų globos namai sukurti patenkinti bazinius – fiziologinius vaiko poreikius. Tai ir yra pagrindinis institucinės sistemos trūkumas. Tik būdamas artimoje aplinkoje su suaugusiais vaikas turi sąlygas formuoti prieraišumą ir jausti saugumą. Kitos globos formos negali užtikrinti pilnaverčio saugumo, privatumo, identiteto, savivertės, šeimos modelio, giminaičių tarpusavio ryšio formavimo pavyzdžio. Globos namuose nėra pastovaus asmens su kuriuo vaikas galėtų tokius santykius megzti.

Budinčių globėjų programos pasitiesinimui būtina intensyviai plėtoti ir kitas globos šeimoje rūšis: laikinoji globa (paprastai iki 12 mėn.) ir nuolatinė globa (iki pilnametystės). Šiuo metu trūksta visų paminėtų globos rūšių šeimoje. Pirmiausia, kas turi nepatekti į institucinę globą – tai kūdikiai ir mažamečiai vaikai. Atlikti prieraišumo formavimosi tyrimai liudija, kad kuo mažesnis vaikas, tuo didesnė jo patiriama trauma dėl institucinės globos.

Nedidelė dalis vaikų globos namų turėtų išlikti ypač pažeistiems vaikams ar paaugliams, kuriems dėl psichologinių problemų ar ūmaus elgesio sunku rasti globėjų šeimas. Tačiau kūdikių namų Lietuvoje turi nelikti.

Respublikinės pertvarkos dar laukia įstatymų eilėse

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra parengusi Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą, kuriame numatytos pertvarkos deinstitucionalizuojant vaikų globą. Tame tarpe ir socialinio globėjo instituto įsteigimas, kuriam būtų skiriamas atlygis. Ministerijos parengtas įstatymo projektas Seimo Socialinių reikalų komitete ilgai nebuvo svarstomas. Priežastis – prioritetai skirti socialinio modelio ir naujo darbo kodekso patvirtinimui. Taigi, įstatymas užstrigęs eilėje. Įstatymo priėmimą komplikuoja ir tai, kad yra daug suinteresuotųjų pusių, kurios teikia savo pasiūlymus ir vizijas. Tikėtina, kad iki Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo priėmimo ir įgyvendinimo respublikiniu mastu gali praeiti ne vieneri metai.

Noriu padėkoti žmonėms, kurie yra globėjais. Taip pat kauniečiams, kurie pasiryžo tapti budinčiais globėjais. Padėkos žodžių nusipelno visi, kurie prisidėjo prie budinčių globėjų atsiradimo ir kuriems užteko ryžto argumentuotai apginti savo nuomonę biurokratų akivaizdoje.