Monthly Archives

birželio 2018

O kiek žąsų tokiam meniu skirtų Užkalnis?

By | Uncategorized | No Comments

Reforma veja reformą, tačiau kuo toliau, tuo labiau atrodo, jog tampame bandomaisiais triušiais. Po sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotų ,,maisto tikrinimo reidų” Lietuvos ligoninėse bei ugdymo įstaigose, sveikatos apsaugos ministras pareiškė, jog visą vaikų mitybą reikia nedelsiant keisti. Ir kardinaliai.

Čia su Aurelijumi Veryga visai nesutikti negalima. Išties, vaikai vartoja pernelyg daug cukraus, transriebalų, šlamštmaisčio. Jei tai valgyti leidžia tėvai – viena, tačiau kai tai parduodama mokyklos bufete – jau visai kas kita. Tačiau tiek to pritarimo ministrui ir tėra. Neseniai Aurelijus Veryga pareiškė, kad mokyklose nuo rugsėjo bus draudžiama naudoti sviestą, nes, neva, sviesto vartojimas vaikystėje gali daryti įtaką žmogaus potraukiui alkoholiui ateityje. Skamba kaip istorija iš kosmoso, tiesa? Į gydytojų „skambinimą varpais“, kad tokie pakeitimai stipriai pakenks vaikų sveikatai, nes jau seniai moksliškai įrodyta, kad margarinas yra stipriai perdirbtas produktas, kurio neturėtų būti nei vaikų, nei suaugusiųjų valgiaraščiuose, numojama ranka. Sveikatos apsaugos ministerija aiškina, jog jų parengtame projekte buvo siūloma riboti gyvulinės kilmės riebalus, o pieno riebalus iš viso uždrausti. Vaikams nurodyta tiekti tik pasterizuotą, ne didesnio nei 2,5 proc. riebumo pieną. Ministerijos atstovai įsitikinę, kad didžiausia problema yra visuomenės žinių stoka, neva, sviestas yra natūralus, o margarinas – sintetinis. Sunerimę tėvai ir specialistai visą šį mitybos keitimo vajų net ėmė vadinti „sviesto pabaiga“. Pažiūrėkime iš arčiau – kiek teisybės dėl naujo ministerijos siūlomo valgiaraščio? Tėveliai negalės vaikams į mokyklą įdėti užkandžių. Na, nebent tai būtų uogos ir vaisiai. Vaisių ir daržovių nestigs ir mokyklos pietų meniu. Jie turės pakeisti iki šiol tokias populiarias picas ir makaronus. Sriubos, bulvės ir sultys įvardijami kaip blogis, todėl jų kiekiai turi būti ženkliai sumažinti.

Be kita ko, buvo pasiūlyta dar viena įdomi alternartyva: vaikams, neva, reikia suvalgyti kuo daugiau grūdinių kultūrų, todėl naujuose valgiaraščiuose patiekalus iš mėsos siūloma pakeisti, pavyzdžiui, kotletais iš kruopų arba cepelinais įdarytais grikiais. Toks pasiūlymas jau ne tik, kad sunkiai suvokiamas dietologams, bet ir medicininio išsilavinimo neturintiems moksleivių tėveliams.

Tačiau gal naujus planus peikiu be reikalo? Galbūt, dažnai kritikuodami Lietuvą, nepastebime, kad kitose valstybėse blogybė veja blogybę? Štai Italijos ugdymo įstaigose buvo „įvestas“ planas vaikus maitinti tik dietiniu maistu dėl masinio nutukimo. Na, tokia jau ta italų virtuvė – soti ir gausi, todėl iš vaikų meniu buvo griežtai eliminuotos picos, makaronai, tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, privalomi liko pieno produktai, neuždrausti ir ledai. Tuo metu, Suomijoje ypač daug dėmesio skiriama daržovėms – virtos garuose ar keptos ant grilio, jos yra dienos raciono numeris vienas. O štai kaimyninėje Lenkijoje labai populiaru pusryčius atsinešti dėžutėse, kuriose būna sumuštiniai, vaisiai, pyragas. Tačiau, kaip ir Lietuvoje, dažniausiai vaikai mokyklose mėgaujasi bufete parduodamais laimikiais: saldžiais gėrimais, bulvių traškučiais, batonėliais. Yra ir kita medalio pusė, kurią pripažįsta patys Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai: daugelyje rajonų aplink mokyklas yra ir maisto prekių parduotuvės ar kioskeliai. Juose neretai būna ir pigiau nei mokyklų bufetuose. Tad, pasigedę „valgomo“ maisto mokyklose, vaikai per pertraukas dažniau lankysis aplinkinėse parduotuvėse ir valgys ką panorėję. Patikras valgyklose atlikę specialistai pastebėjo, jog jei moksleiviui maistas neskanus, jis geriau liks alkanas nei suvalgys nemėgstamą patiekalą.

Kitas aspektas – jei vaikai vienaip valgo namuose, ar mokykla gali juos perauklėti? Daugumą įpročių vaikai atsineša iš namų, ne išimtis ir mitybos ypatumai. Jei namuose tėvai leidžia lietis kokakolos „upėms“ ir vykti traškučių „šventėms“, kelios valandos mokykloje, valgant sveikai, nieko nepakeis. Manau, kad reikėtų pradėti nuo pamokų ar kursų tėvams, kuriuose jie būtų mokomi valgyti taip, kad po kelių dešimtmečių netektų kreiptis į gydytojus dėl ligų, atsiradusių dėl netinkamo maisto. Mokyklų, darželių bendruomenės dažnai organizuoja įvairius elgesio su vaikais, tarpusavio bendravimo mokymus, tad būtų sveikintina papasakoti ir apie maistą. Kita vertus, į kraštutinumus, kaip antai, kruopų kotletai ar sviesto atsisakymas, pulti nereikėtų. Psichologai net baiminasi, kad mokykla ir taip nėra ta vieta, į kurią vaikai noriai eina, tad neskanus maistas perpiet gali dar dar labiau atgrasyti. Be kita ko, gali ir dar labiau padidėti socialinė atskirtis, kai socialiai remtini vaikai privalės valgyti mokyklos patiektą maistą, o kiti – galės nubėgti į šalimais esantį kioskelį ir nusipirkti ledų. Išties, net nepagalvojame, kiek įvairių aspektų turi maitinimo tema. Maistas – vienas gyvenimo malonumų, todėl reikia mokytis vertinti tai, kas tikrai kokybiška. Mano galva, vyriausybės reformose turėtų būti daugiau kalbama apie jaunimo įtraukimą į sporto programas. Teisingas gyvenimo būdas – kelias į sveiką ateitį. Valgiaraščio korekcijos – ne į blogą, bet radikalūs draudimai apriboja žmogaus teisę rinktis.

Kodėl psichologinis smurtas Lietuvoje vis dar nelaikomas smurtu?

By | Uncategorized | No Comments

Lietuvoje vis netylant kalboms apie seksualinio priekabiavimo skandalus, „metoo“, smurto panaudojimą prieš moteris, kalbama apie viską, išskyrus apie tai, kaip apsaugoti nukentėjusias ir neleisti panašiems atvejams kartotis.

Dauguma žmonių mano, kad smurtas šeimoje tik fizinis. Deja, bet daug dažniau pasitaikantys – psichologinio smurto atvejai, kai auka yra engiama, žeminama, diskriminuojama. Statistiškai Lietuvoje daugiau smurtaujama prieš moteris nei prieš vyrus. Bendrais duomenimis 2017 m. užfiksuoti 10 968 smurto artimoje aplinkoje atvejai. Po jo sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą patyrė net 3666 moterys. 421 moteriai buvo grasinama nužudymu arba ji buvo terorizuojama. Šie skaičiai išties gąsdina. Net baisu pagalvoti, kiek dar yra atvejų, kurie nebuvo užfiksuoti. Maža to, privalu paminėti, kad net penktadalis smurto – pasikartojantys smurto atvejai.

Valstybės vadovai neturi vieningos nuomonės, kaip turėtų būti kovojama su šia problema. Priėmus smurto artimoje aplinkoje įstatymą, padaugėjo policijos pareigūnų iškvietimų, tačiau pareigūnai kovoja tik su pasekmėmis. Maža to, dauguma tyrimų buvo nutraukti dėl įrodymų trūkumo. O ir kas iš to tyrimo, jei smurtautojas pareigūnų yra suimamas tik 48 valandoms, o po jų gali grįžti atgal į namus ir toliau smurtauti. Jei ne fiziškai, tai psichologiškai. Ir už tai jam niekas negresia.

Čia galėtume imti pavyzdį iš Ispanijos, kur beveik visos bylos dėl smurto artimoje aplinkoje pasiekia teismus. Bylos svarstymo laikotarpiu aukomis yra pasirūpinama. Joms ir jų vaikams suteikiamas prieglobstis, teikiamos psichologo, teisininko, socialinio darbuotojo konsultacijos.

Tuo tarpu Švedijos patirtis tokia: jei įtariama, kad vyras namuose smurtauja prieš moterį, bet apie tai praneša ne šeimos nariai, o kaimynai, giminės ar kolegos (kurie, be kita ko, yra labai visuomeniški), pareigūnai kreipiasi į šeimą, skiria jai psichoterapeutus ir kai, galiausiai, auka prisipažįsta patyrusi smurtą, ji yra nedelsiant atskiriama nuo smurtautojo. Nukentėjusioji lieka gyventi savo namuose, jai skiriama specialistų pagalba, o vyras, kol vyksta tyrimas, gyvena specialios paskirties būste.

Nors mūsų valstybė neskiria pakankamai lėšų šiam klausimui spręsti, telkia labai mažai pajėgumų, galime pasidžiaugti bent jau tuo, kad savivaldybės imasi iniciatyvos steigti nukentėjusiųjų nuo smurto šeimoje krizių centrus. Tokiuose centruose buriama kvalifikuotų specialistų komanda, kuri gali suteikti pagalbą nukentėjusiajai ir ją apsaugoti. Džiugu, kad tarp iniciatyvių savivaldybių yra ir Kauno miesto. Labai svarbu, kad Krizių centruose moterys su vaikais galėtų apsistoti, kol vyksta skyrybų procesas.

Žinoma, krizių centrai gelbsti tik tuo atveju, kai moteris kreipiasi pagalbos, ryžtasi skirtis su vyru. Dažna nukentėjusioji bijo, kad skyrybų atveju neteks dalies ar net viso pajamų šaltinio (jei vyras yra vienintelis dirbantysis šeimoje), būsto, turės viena mokėti banko paskolas, todėl skirtis net nesvarsto. Maža to, atsisako tolimesnio bendradarbiavimo su pareigūnais ir atsiima savo kaltinimus: „kad būtų kuo mažiau problemų“. Siekdami paskatinti moteris išdrįsti pasipriešinti smurtautojui, privalome pasirūpinti smurtą patiriančių moterų visapusišku saugumu po skyrybų: visišku smurtautojo atribojimu nuo aukos, aukai skiriant visą įmanomą psichologinę, medicininę, finansinę pagalbą iki tol, kol moteriai praeis potrauminis šokas. Tik tokiu atveju moterys nebijos kalbėti. O tik kalbėdamos jos gali sustabdyti smurtą.

Dabar vykstančios akcijos, skirtos atkreipti visuomenės dėmesį į smurtą prieš moteris, yra labai teisingos ir reikalingos, tačiau jose įvardijamos tik pasekmės. Džiugu, jog socialdemokratės moterys užsiima smurto prieš moteris prevencija: rengia mokymus, paskaitas, apie tai šviečia jaunąją kartą. Taip pat organizuoja mitingus, kuriuose aktyviai pasisako už moterų teises. Dauguma lietuvių, žinoma, pratę savo problemas spręsti patys, tačiau kreiptis į specialistus būtų daug veiksmingiau.

Vyriausybė savo ruožtu turi stengtis daryti viską, kad smurto prieš moteris atvejai būtų sprendžiami ne tik savivaldos lygiu, bet ir taptų prioritetiniu klausimu Vyriausybės darbotvarkėje. Jei priimti įstatymai neveikia, reikia juos tobulinti arba keisti. Dabartinėje situacijoje pareigūnai net nevažiuoja į iškvietimo vietą, jei skambutis pasirodo „nepakankamai įtikimas“. O jeigu atvažiavę į įvykio vietą neranda smurto žymių, vyras nėra apsvaigęs nuo alkoholio, nepaisant to, kad moteris sako, jog jai ką tik grasino, pareigūnai nieko negali padaryti, nes „grasinimas dar nėra smurtas“. Tokia situacija turi keistis nedelsiant. Ne tik Kaune, bet ir visos Lietuvos mastu.