Monthly Archives

gruodžio 2018

Kas pasirūpins vaikų sveikata?

By | Uncategorized | No Comments

Lietuvos pediatrai stveriasi už galvų, o Lietuvos pediatrų draugijos pirmininkas Vaidotas Urbonas sako, kad ministras Veryga nutarė, jog pediatrų nebereikia, o vietoj jų visa šeima galėtų be didelių sunkumų lankytis pas šeimos gydytojus. Nors Sveikatos apsaugos ministerija tokių reformų ginasi ir sako, kad tai tik vidinės medikų rietenos, vis tik pediatrai turi vieną esminį apribojimą, kuris jiems trukdo dirbti: negali dirbti atskirai nuo šeimos gydytojo komandos. Nesiimu spręsti, ar šeimos gydytojas gali kokybiškai atlikti pediatro darbą, tačiau, pasvarstykime, ar šeimos gydytojo tikrai pakanka visapusiškai vaiko sveikatos priežiūrai?

Vizitas pas šeimos gydytoją dažniausiai yra pirminis. Jus apžiūri ir jei nesate ,,užpultas” tik slogos ar peršalimo, esate siunčiamas pas nuodugniai savo sritį išmanantį specialistą. Šiuo metu poliklinikoje, ambulatorinėje grandyje, pediatras negali dirbti atskirai nuo šeimos gydytojo komandos, kurią be pediatro sudaro chirurgas, akušeris ir terapeutas. Jei komanda nėra pilnai suformuota ir joje trūksta, tarkim, chirurgo, pediatras vienas negali dirbti.

Ligonių kasos nesudaro su juo sutarčių. Dabar didmiesčiuose vaikų sveikatą paprastai prižiūri gydytojai pediatrai, o miesteliuose dažniausiai šeimos gydytojai. Jeigu šeimos gydytojas čia nesuformuoja komandos, pediatras negali dirbti savarankiškai. Kodėl? Ogi todėl, kad Ligonių kasos nekompensuoja tokio gydytojo paslaugų. Pediatro darbas – rūpintis, kad vaikas augtų sveikas. Tai daryti įsipareigojusi ir pati valstybė. Šeimos gydytojas mediciną studijuoja 6 metus, tačiau į vaikų ligas gilinasi tik pusmetį. Nustebote? Na, jei turite vaikų, tuomet, jau esate patyrę, kad šeimos gydytojas ne ką tegali pasakyti apie Jūsų atžalos būseną, jai ar jam sunegalavus. Žinoma, siauras srities išmanymas gąsdina ir tuo pačiu papildomu darbu apkrauna šeimos gydytojus. Kas būtų, jei nebebūtų pediatrų? Eilės šeimos gydytojo laukiamajame driektųsi kilometrais. Europos sąjungoje yra 82 tūkstančiai pediatrų. Net 40 procentų iš jų dalyvauja pirminio lygio gydymo procese. Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Skandinavijos šalyse vaikų gydymu rūpinasi išskirtinai tik pediatrai. Pasaulyje pediatrų skaičius ženkliai didėja. Europos Sąjunga jau pasimokė ir žino, kad privaloma rengti specialistus, geriausiai išmanančius savo sritį. Mažiesiems pacientams reikalingas ekspertas, kuris išmano specifines vaikų ligas, vaiko raidą, pamečiui ar, netgi, dienų tikslumų žino kūdikio vystymosi ypatumus, išmano apie vaikams skiriamus vaistus; kuris supranta vaikų psichologiją ir moka su jais bendrauti, geba juos atjausti, žino, kaip nuraminti tėvus, kurių atžala negaluoja. Nesakau, kad tokių pat įgūdžių neturi ir šeimos gydytojas, tačiau pagalvokime: ar šeimos gydytojas, pas kurį yra pats tikriausias pacientų ,,konvejeris” pajėgs atjausti Jūsų rėkiantį kūdikį, kai prieš Jus kabinete lankėsi keletas senjorų (ateinančių profilaktiškai), reumato susuktas statybininkas, gripo užkluptas banko darbuotojas ar nuo migrenos kenčiantis valstybės tarnautojas?

Nežinau, galbūt šeimos gydytojai turi kažkokį niekam nežinomą užtaisą, leidžiantį kiekvienam pacientui skirti reikiamą kiekį dėmesio, tačiau, mano manymu, tinkamai bendrauti su sergančio vaiko šeima išsekusiam gydytojui gali ne visada pavykti. Sveikatos apsaugos ministerija tvirtina, jog nepriėmė jokių reglamentų, kurie naikintų pediatro specialybę. Neaišku, kiek čia tiesos. Juk ne kartą pradžioje pasakęs, vėliau ministras Veryga atsiėmė savo žodžius. 2007 m. Sausio 26 d. Europos Sąjungoje įsigaliojo Pediatrijos reglamentas. Jo tikslas yra gerinti vaikų sveikatą Europoje. Reglamentu siekiama užtikrinti, kad medicininė vaikų priežiūra būtų aukštos kokybės. Jame pažymima, kad vaikams nuo 0 iki 17 metų turėtų būti teikiama pediatrinė medicinos priežiūra. Į tokios priežiūros apibrėžimą įeina ir farmacinių preparatų skyrimo išmanymas. Tai reiškia, kad gydytojas turi ne tik mokėti išrašyti receptą, bet ir tiksliai žinoti vaistų normas. O juk vaikams jos absoliučiai kitokios nei suaugusiems. Žinoma, diskutuoti galime daug, bet čia matau šiek tiek ,,požeminių” srovių. Medikai mitinguoja dėl didesnių atlyginimų. Derasi su Vyriausybe dėl didesnės pagarbos profesijai. Ministras pažada, jog algos tikrai didės. Šiuos pažadus matome ir kitų metų biudžete. Ar tik nesugalvojo ministras taupyti algoms, mažindamas specialistų skaičių? Žinoma, tai tik sąmokslo teorijos, bet ,,profesionalų vyriausybė” jau niekuo nebenustebintų.

Nemokamas viešasis transportas bent vaikams. Ar realu?

By | Uncategorized | No Comments

Nuo pavasario daugiavaikių šeimų atžalos Kauno mieste autobusais ir troleibusais gali važiuoti praktiškai nemokamai. Viešasis transportas jiems kainuoja simbolinį eurą metams. Tad jeigu turite tris vaikus, per metus sutaupysite apie 200 eurų.

Ši lengvata priklauso bene 5 tūkstančiams vaikų.

Tačiau mokyklinio amžiaus vaikų Kaune yra 7,5 karto daugiau t.y. apie 36 000 vaikų nuo 7 iki 18 metų. Tad aš tikrai nenustebau sulaukęs begalės laiškų su klausimais: kodėl lengvata taikoma tik daugiavaikėms šeimoms, negi kiti vaikai jau ne vaikai? Taip pat ir klausimų, kodėl diskriminuojami tie, kurie mokosi Kaune, tačiau gyvena užmiestyje?

Du laibai aiškūs ir labai teisingi klausimai. Atsakymas kiek sudėtingesnis.

Užklausus, Kauno miesto savivaldybės administracija paskaičiavo, kad norint, jog visi Kauno mieste gyvenantys vaikai važiuotų viešuoju transportu nemokamai, reiktų dar bent 2 mln. eurų. Mieste, kur visos gatvės nukabinėtos ženklais „Atsiprašome, Kaunas tvarkosi“, papildomos išlaidos sutinkamos nenoriai.

Tačiau aš sakau, kad visų pirma tai nėra papildomos išlaidos. O antra – šis klausimas negali būti vertinamas tik piniginiu aspektu.

Neseniai skelbta statistika rodo, kad penktadalis lietuvių gyvena ant skurdo ribos, o vaikų tarpe skaičiai dar šiurpesni. Ypač gyvenantiems su vienu iš tėvų – bene pusė rizikuoja atsidurti skurde…

Mūsų moralinė pareiga pasirūpinti, jog bent jau vaikams būtų užtikrinta vaikystė nebalansuojant ant išgyvenimo ribos. Todėl mano giliu įsitikinimu, viešasis transportas turi būti nemokamas, kaip ir nemokamas mokslas mokykloje, knygos bibliotekoje, ar miesto taip intensyviai tvarkomi parkai.

O tiems, kurie supranta tik skaičių kalbą, noriu priminti Talino pavyzdį.

Nemokamas viešasis transportas Estijos sostinėje deklaravusiems gyvenamą vietą priklauso nuo 2013 m. Ar miestas patyrė nuostolių? Ne. Atvirkščiai. Uždirbo du kartus daugiau nei reikia skirti dotacijoms.  Per šį laikotarpį miesto rezidentų skaičius išaugo apie 25 tūkst., o savivaldybė kasmet iš vieno rezidento gauna apie 1000 eurų per jų sumokėtus mokesčius. Kokios pajamos į miesto biudžetą? Taip – apie 25 mln. eurų papildomai į miesto biudžetą kasmet.

Talino miesto valdžios vertinimu, nemokamas viešasis transportas ypač naudingas žemas pajamas gaunantiems miestiečiams: išaugo jų mobilumas, kaip ir miesto gyventojų skaičius. Kalbant apie projekto sėkmę, nuo vasaros Estijos vyriausybė paskelbė, kad nemokamas transportas turi būti įvestas visoje šalyje.

Estai – lyderiai pasaulyje. Tačiau nemokamas transporto idėja gaji visoje Europoje ir net tik. Skaičiuojama, kad daugiau nei 70 ES miestų galima važiuoti nemokamai, JAV, tokių miestų yra daugiau nei 30.

O mes vis dar diskutuojame apie vaikus…

Skaičiuokime toliau. Kiek sutaupys šeima, jeigu jų vaikas važiuos troleibusu ar autobusu nemokamai – 72 eurus per metus. O jeigu šeimoje mama, tėtis ir vaikas – daugiau nei 700 eurų. Suma solidi. Ją galima išleisti mieste įvairioms pramogoms, laisvalaikiui kartu. Ar miestui bus iš to nauda? Be abejonės.

Galiausiai vienas iš paskutiniųjų argumentų, už nemokamą viešąjį transportą Kaune ne tik vaikams, bet ir visiems miestiečiams.

Didindama parkavimo mokesčius, plėsdama mokamų gatvių tinklą miesto valdžia duoda aiškiai suprasti, kad automobiliu važinėtis Kaune neefektyvu, brangu. Tačiau tam, kad žmogus rinktųsi viešąjį transportą vien kylančių mokesčių ir naujų troleibusų neužtenka. Gal pabandykime pradžiai įsivesti nemokamą paslaugą, o tada jau galvoti, ką dar galima būtų padaryti, kad kauniečiams patogiau būtų važiuoti visuomeniniu nei asmeniniu transportu.

Manau, kad žengęs pirmą žingsnį, šiandien Kaunas turi unikalią galimybę pakartoti Talino sėkmę ir tapti pavyzdžiu visai Lietuvai.

Ar Lietuvoje dar egzistuoja nemokamas mokslas?

By | Uncategorized | No Comments

Kada baigsis rinkliavos valstybinėse mokyklose? Ir apskritai, ar tai įmanoma? Be krūvos kanceliarinių reikmenų, savo atžalą teks aprūpinti ir apranga, apavu, duoti pinigėlių į „klasės fondą“, kasdien skirti dienpinigių mokinuko pietums ir pagalvoti, ką būtų galima padovanoti klasės auklėtojai Mokytojo dienos ar žiemos švenčių proga.

Manote, juokauju? Viena pažįstama pasidalino istorija: dar prieš rugsėjo 1-ąją tėvai iš mokyklos gavo laiškus su sąrašais, ko ir kiek reikia nupirkti mokiniui. Turiu pasakyti, kad likau apstulbęs – vadovėliai, ir tie perkami. Argi ne mokyklos visuomet aprūpindavo, kad ir apdriskusiais, vadovėliais? Toliau pratybų sąsiuviniai. Nors ekspertai senokai sutaria, jog pratybų sąsiuviniai nėra reikalingiausi mokymosi atributai, mokyklos vis tiek noriai naudoja šias priemones.

Visų dalykų pratybų sąsiuvinių kaina – 64 eurai. Vien už pratybų sąsiuvinius. Vienam vaikui. Turbūt juokaujate? Argi mokyklos vadovybė negalėtų suderėti dėl tokio „reikalingo“ daikto pirkimo urmu, kad kaina būtų bent jau padori? Tėvai, žinoma, randa išeitį: sąsiuvinius tiesiog kopijuoja. Sutaupo apie 30 eurų. Bet dėl to atsiranda kitų problemų, kurios mane taipogi nustebino: vaikai, kurių tėvai nusprendė netaupyti, tyčiojasi iš taupančiųjų, neva „tavo tėvai tau negali nupirkti gražaus spalvoto sąsiuvinio“. Mokytojai, kurie galėtų skatinti visą klasę naudotis kopijomis, skeptiškai žiūri į mokinį su atšviestu sąsiuviniu, nes „čia blogai atšviesta, nesimato aiškiai užduoties, tai kaip tu suprasi?“ Gerai. Pratybų šviestis nerekomenduotina. Supratome.

Toliau, jei turite pradinuką, turėsite jam nupirkti: apavą į lauką, batukus būti klasėje (nes žiemos metu prineša purvų), sportbačius kūno kultūros pamokoms. Trys apavai, kurių, kaip patvirtino beveik visi tėvai, vaikai nepersiauna, nes tiesiog tingi. Na, batai – brangus malonumas, net ir vaikams. Nepaisant to, jog juos galite nupirkti prekybos centre „ant sutrynimo“.

Na, bet mokykla visiems vienodų batukų nenupirks, tad labai kaltinti jos čia negalima. Kiek labiau kalti turėtų pasijausti „klasės fondo puoselėtojai“. Ar tikrai, perkant knygas, pratybas, kanceliarines priemones, maistą, tėvams dar būtina „mestis“ force majeure išlaidoms? O tos išlaidos savotiškos: dovanėlės mokytojoms, kalėdinio žiburėlio išlaidos (saldainių dėžutės vaikams, padėkos klasės auklėtojai), išlaidos kavai ar arbatai klasėje (nes kas nors gali panorėti) ir t. t. Žodžiu, išlaidos nei teoriškai, nei praktiškai nesusijusios su mokslais.

Dauguma popamokinės veiklos užsiėmimų taip pat nėra nemokami. Ypač jei juos lankote ne mokykloje, jie per mėnesį gali kainuoti net visą pratybų sąsiuvinių komplekto kainą. Jei norėsite, kad jūsų atžalai sektųsi ne tik pamokų metu, bet ir balete, muzikos ar sporto mokykloje, turėsite pakloti nemažą sumelę už sijonukus, sąsiuvinukus, kamuoliukus, specialią treniruočių, koncertinę aprangas. Bet juk čia niekas jūsų neverčia. Patys pasirinkote lankyti būrelį.

Kuo valstybinės mokyklos skiriasi nuo privačių? Kainos dydžiu. Ir ten, ir ten reikia sumokėti tam tikrą sumą pinigų, kad jūsų vaikas galėtų mokytis. Dažnai privačiose mokyklose į kainą būna įskaičiuoti ir būreliai, visos kanceliarinės prekės, uniformos, gera psichologinė atmosfera, rinktiniai pedagogai, rinktinis ir maistas. Jokiu būdu nesakau, kad privati mokykla geresnė už valstybinę. Tačiau ir skirtumas tarp jų turėtų būti ženklesnis. Vaiką paruošti mokslams ir taip brangu, o kai prie to prisideda dar ir papildomos išlaidos mokykloje…

Pamenu ne vieną istoriją, kai tėvai savo lėšomis remontavo klases, nes mokykloms nepakako pinigų baigti remontus. Pamenu ir istorijas, kai tėvai rinko pinigus naujiems klasės stalams ir žaliuzėms klasėje pirkti, kiliminei dangai tiesti. Kad tik jų vaikučiams būtų geriau. Kažin, ką mokykla pasiūlo, kai mokinys baigia pradines klases – išsinešioti tėveliams „pirkinius“, o gal padėkoja už „puikų bendradarbiavimą“?

Taip nepasiturinčios mokyklos iš tėvelių pinigaujasi. Galbūt ir joms nelieka kitos išeities. Tačiau ar tėvų reikalas atlikti valstybės priedermę? Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija giriasi, jog skyrė papildomus 33 mln. eurų mokykloms. Pedagogų darbas neva bus geriau apmokamas, o dėl to pagerės ir ugdymo kokybė. Labai tikiuosi, kad taip ir bus. Be papildomų lėšų švietimui siūlau pergalvoti ir aprūpinimo ugdymo priemonėmis strategiją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje rašoma, kad valstybė garantuoja nemokamą mokslą, tad valdžia turėtų sutelkti dėmesį ir į mokymosi priemones, bent jau pradinukams. Didelio nuostolio Lietuva nepatirtų, o ramesnių tėvelių ir jų atžalų atsirastų kur kas daugiau.

Gal vietoj tautinio kostiumo padovanokime uniformą?

By | Uncategorized | No Comments

Nežinau ar žmonės, neturintys mokyklinio amžiaus vaikų, vasara mėgaujasi taip pat trumpai kaip turintys. Ne ne, aš visai ne apie atostogas ar vaikų užimtumo reikalus. Aš apie tai, kad dar liepos pabaigoje pasirodo pirmieji prekybininkų raginimai ,,ruoštis”. Išties, ruoštis rugsėjo 1-ajai – atsakingas darbas. Ypač jei jūsų atžalai tai pirmieji metai mokykloje. Tačiau, kelti paniką vasaros viduryje, primenant apie pirkinius artėjantiems mokslo metams – tikras ,,nusikaltimas” prieš šeimas.

,,Paskubėkite įsigyti kuprines mažiausiomis kainomis; Paskubėk. Nepavėluok. Mokyklinių prekių mugė jau čia” ir panašūs šūkiai jau beveik mėnesį bando mūsų kantrybę. Suprantama, šiais laikais viskam turi būti ruošiamasi iš anksto. Kalėdos juk irgi ,,prasideda” rudeniui dar nė neįpusėjus ir šventėms nepasibaigus, nejučia, imi pakuoti žaisliukus ir girliandas laukti kitų metų. Gaila, kad mokykla mokiniams visai ne šventė. Na, nebent pirmokėliams.

Psichologai sako, kad ankstyvas mokyklinių pirkinių vajus, kelia nerimą mokiniams ir tai viena iš nenori eiti į mokyklą priežasčių. Nerimas kyla ir mokinių tėveliams. Medikų teigimu stresą dėl psichologinio spaudimo kuo anksčiau apsirūpinti mokykliniais reikmenimis, patiria beveik 70 proc. mokinių tėvų. Sakysite, pamanykit, patiria stresą, nes esame laisvi rinktis ir neturime ,,šokti pagal verslininkų dūdelę”. O jūs pabandykite su šešiamete ramiai praeiti pro mokyklinių prekių mugę, kur rožinės kuprinės, padailintos vienaragiais ir puoštos blizgučiais, išdėliotos tokiame aukštyje, kad mažosios akys tik jas ir tematytų. Ir pamėginkite atsispirti prašymams pirkti būtent tokią pirmąją kuprinę.

Prieš kelias savaites per vienas vakaro žinias mačiau reportažą apie mokyklinių uniformų pirkimo vajų. Esą, tėvai, norintys įsigyti mokyklinę uniformą, turi suskubti, nes jų (liepos viduryje!) beveik nebeliko. Uniformos – gerai. Jos mažina socialinę atskirtį tarp bendramokslių. Tik jų kainos, liaudiškai tariant, nerealios. O jei dar mokykla sugalvoja, kad nori kokios ypatingos, specialiais antsiuvais dabintos? Taigi, kur aš lenkiu – visi mokyklinių mugių vajai ir uniformų primatavimai kelia stresą todėl, kad tėvų piniginėms mokslo metai – tikras iššūkis. Juk negali nekreipti dėmesio į vaiko pageidavimus. O čia ir prasideda: princesių penalai, flamingų pieštukai, barbės kedukai, sąsiuviniai su pūkučiais. Beje, pastarųjų kaina taip pat kelia nerimą. Ar esate domėjęsi kiek kainuoja ,,mandresnis” pradinuko sąsiuvinis? Sunkiai rasi pigiau 1,5 euro!

Žinoma, pasibaigus ,,pradinių klasių karštinei” į rašiklio grožį kreipiama vis mažiau ir mažiau dėmesio, tačiau iki šio etapo reikia išgyventi. Išlaidos mokyklai ties kanceliarinėmis prekėmis nesibaigia. Reikia nepamiršti ir privalomos sveikatos apžiūros, skiepų. Galbūt jums bus pasiūlyta apsilankyti pas odontologą ar taisyti savo atžalos regėjimą. Mokslams prasidėjus taip pat negalvosite, jog jau galite atsikvėpti ir pradėti taupyti kitam mokyklinių mugių sezonui. Pratybų sąsiuviniai, šventiniai vaidinimai, ,,klasės fondo’’, kartais ir vadovėliai turėtų patuštinti jūsų piniginę dar ir mokslų eigoje.

Na, sakysite, kad aš kaip politikas, tik pilstau iš tuščio į kiaurą, o konkrečių sprendimo būdų nė nesiūlau. Išties, reikia pasidžiaugti valstybės parama nepasiturinčioms šeimoms, nors manau, kad ji galėtų būti kelis kartus didesnė. Galima džiaugtis ir dėl to, kad mokyklos vis dažniau renkasi uniforminę moksleivių aprangą. Tik finansavimas jų, galėtų būti ne iš tėvelių kišenės, o iš valstybės. Na, kodėl, gi, ponas Karbauskis vietoj tautinio kostiumo, negalėtų kiekvienam pirmokui padovanoti po uniformą? Būtų puiki pagalba visoms Lietuvos šeimoms. Minėjau, kad ir pradinukų kuprinės Lietuvoje kainuoja beveik kaip nebloga moteriška rankinė. Galbūt, reikėtų pagalvoti ir apie vienodas kuprines mokyklose? Taip klasėse dar labiau mažėtų atskirtis. Nebūtų galinčių girtis kuprinės prabanga. O jei dar ir čia prisidėtų valstybė…

Valstybės skiriami vaiko pinigai tikrai šaunus dalykas. Juos vis žadama didinti. Tik nemanykite, gerbiami valdininkai, kad jų užteks visoms vaiko reikmėms. Papildoma parama pradinukų tėvams – būtinybė. Štai Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, net krizę išgyvenančioje Graikijoje, valstybė padeda apsiprasti su nauju – mokinio tėvų statusu ir nepatirti milžiniško finansinio šoko. Kaimynė Lenkija skiria ne tik vaiko pinigus, bet ir pagalbą pirmajam mokinio krepšeliui. Nepaisant tėvų turtinės padėties. Žinoma, savo vaikui nieko negaila, o jo mokslų kokybė yra numeris vienas. Tačiau, kaip jau esu minėjęs anksčiau, valstybės pagalba auginant jaunąją, išsilavinusią kartą – vienas svarbiausių dalykų. Juk jie vėliau tą valstybę valdys ir kurs.