All Posts By

admin

Kaip sumažinti moterims tenkančią naštą?

By | Uncategorized | No Comments

Vis daugiau kalbama apie lygias moterų ir vyrų galimybes. Tačiau ar daroma pakankamai, kad lyčių atskirtis būtų kuo mažesnė? Pagalvokime apie vaikų auginimą, rūpinimąsi senyvais tėvais – visuomenėje vis dar vyrauja norma, kad ši našta turi tekti moterims. Ar taip ir turi likti?

Su žmona auginame dvi dukras. Esu ne kartą sulaukęs sutiktų žmonių pastebėjimų, neva kaip gerai, kad turiu būtent dukras – juk jos galės pasirūpinti manimi senatvėje. Dabar yra įprasta nuo mažens mergaites mokyti globos ir altruizmo, o berniukus – stiprybės ir savarankiškumo. Vis tik manau, kad šias savybes skiepyti turime visiems savo vaikams, nepriklausomai nuo jų lyties – negalime jiems primesti socialine norma tapusių vaidmenų. Žvelgdamas į savo mergaites noriu, kad jos užaugtų drąsios, savo tikslų siekiančios asmenybės, kurioms visuomenė neklijuotų etikečių, rėkiančių: „Tu – moteris, tavo paskirtis yra rūpintis vaikais, vyru ir senais tėvais“.

To noriu ne tik savo dukroms, bet ir visoms moterims.

Apie senatvę juk pagalvojame visi – vieni su liūdesiu, kiti su baime, o treti su palengvėjimu. Sutikime, jog vien žinojimas, kad bus užtikrinta gera slauga, jei senatvėje tapsi ligotu ar neįgaliu, padėtų jaustis ramiai. Apskritai, geras slaugos galimybes turėtų užtikrinti valstybė, o ne dukra ar sūnus. Tėvų slaugos našta, užgulusi vaikų pečius, užkerta kelią aktyviam jų dalyvavimui visuomeniniame gyvenime. Apsaugos ir darbo ministerijos inicijuoto sociologinio tyrimo „Moterų ir vyrų padėties skirtumai Lietuvoje“ rezultatai atskleidė, kad 2017 metais dėl artimųjų priežiūros atsisakyti darbo arba dirbti nepilną darbo laiką teko net 22 proc. moterų ir 17 proc. vyrų. Reikia pasidžiaugti, kad atskirtis tarp lyčių nėra labai didelė, tačiau skaičiai vis tiek verčia susimąstyti: kodėl moterims ši našta turi tekti dažniau?

Susimąstyti verčia ir „Sodros“ duomenys, rodantys, jog vaiko priežiūros išmokas praeitas metais gavo 32,3 tūkst. moterų ir tik 10,1 tūkst. vyrų. Žinoma, viena pagrindinių to priežasčių yra 14 proc. siekiantis vyrų ir moterų atlyginimų skirtumas. Žmonės skaičiuoja, kas labiau apsimoka ir su vaiku lieka tas, kuris mažiau uždirba. Atlyginimų skirtumo vidurkis Europoje yra 16 proc., tad, atrodytų, nėra ko nerimauti. Tačiau Lietuvoje ši atskirtis laikui bėgant ne mažėja, o vis didėja – tai tikrai neramina.

Ir viskas grįžta bumerangu: moterys prižiūri vaikus, nes uždirba mažiau, tačiau pasak daugelio darbdavių, jos ir uždirba mažiau dėl to, jog prižiūri vaikus. Tikiu, kad šia atsakomybe tėvai turi dalintis vienodai, o valstybė privalo užtikrinti tam pačias geriausias sąlygas. Svarbu pabrėžti, kad vyro dalyvavimas vaiko augime yra ne mažiau reikšmingas nei mamos. Tai ne tik užtikrina vienodą porų įsitraukimą į tėvystę, sumažina moterų naštą, bet ir teikia naudą paties vaiko raidai. Mokslininkai yra įrodę, kad artimesnius santykius su tėčiais turėję kūdikiai vėliau turi mažiau su elgesiu susijusių problemų. O ką jau kalbėti apie abiejų tėvų su vaiku užmegzto tvirto ryšio svarbą…

Kiekvienas turime pagalvoti, kaip galime sumažinti šias ir kitas moterų naštas. Pagalvokime, kuo galime padėti savo dukrai, žmonai, sesei, kolegei. Mano nuomone, pirmiausia turime keisti požiūrį ir nesutikti, kad moters priedermė yra tik gimdyti ir auginti atžalas, slaugyti artimuosius. Tai turi būti laisvas jos pasirinkimas, o ne primesta atsakomybė. O savo ruožtu valdžia turi užtikrinti, kad moterims nebūtų sudėtinga derinti profesinę veiklą ir vaikų auginimą, mažinti atlyginimų skirtumą ir taip pat sudaryti kuo geresnes sąlygas vyrų tėvystės atostogoms. Juk kuo atotrūkis tarp lyčių bus mažesnis, tuo visuomenė bus labiau klestinti, o moterų veidus puoš šypsenos, o ne nuovargio žymės.

Kas pasirūpins vaikų sveikata?

By | Uncategorized | No Comments

Lietuvos pediatrai stveriasi už galvų, o Lietuvos pediatrų draugijos pirmininkas Vaidotas Urbonas sako, kad ministras Veryga nutarė, jog pediatrų nebereikia, o vietoj jų visa šeima galėtų be didelių sunkumų lankytis pas šeimos gydytojus. Nors Sveikatos apsaugos ministerija tokių reformų ginasi ir sako, kad tai tik vidinės medikų rietenos, vis tik pediatrai turi vieną esminį apribojimą, kuris jiems trukdo dirbti: negali dirbti atskirai nuo šeimos gydytojo komandos. Nesiimu spręsti, ar šeimos gydytojas gali kokybiškai atlikti pediatro darbą, tačiau, pasvarstykime, ar šeimos gydytojo tikrai pakanka visapusiškai vaiko sveikatos priežiūrai?

Vizitas pas šeimos gydytoją dažniausiai yra pirminis. Jus apžiūri ir jei nesate ,,užpultas” tik slogos ar peršalimo, esate siunčiamas pas nuodugniai savo sritį išmanantį specialistą. Šiuo metu poliklinikoje, ambulatorinėje grandyje, pediatras negali dirbti atskirai nuo šeimos gydytojo komandos, kurią be pediatro sudaro chirurgas, akušeris ir terapeutas. Jei komanda nėra pilnai suformuota ir joje trūksta, tarkim, chirurgo, pediatras vienas negali dirbti.

Ligonių kasos nesudaro su juo sutarčių. Dabar didmiesčiuose vaikų sveikatą paprastai prižiūri gydytojai pediatrai, o miesteliuose dažniausiai šeimos gydytojai. Jeigu šeimos gydytojas čia nesuformuoja komandos, pediatras negali dirbti savarankiškai. Kodėl? Ogi todėl, kad Ligonių kasos nekompensuoja tokio gydytojo paslaugų. Pediatro darbas – rūpintis, kad vaikas augtų sveikas. Tai daryti įsipareigojusi ir pati valstybė. Šeimos gydytojas mediciną studijuoja 6 metus, tačiau į vaikų ligas gilinasi tik pusmetį. Nustebote? Na, jei turite vaikų, tuomet, jau esate patyrę, kad šeimos gydytojas ne ką tegali pasakyti apie Jūsų atžalos būseną, jai ar jam sunegalavus. Žinoma, siauras srities išmanymas gąsdina ir tuo pačiu papildomu darbu apkrauna šeimos gydytojus. Kas būtų, jei nebebūtų pediatrų? Eilės šeimos gydytojo laukiamajame driektųsi kilometrais. Europos sąjungoje yra 82 tūkstančiai pediatrų. Net 40 procentų iš jų dalyvauja pirminio lygio gydymo procese. Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Skandinavijos šalyse vaikų gydymu rūpinasi išskirtinai tik pediatrai. Pasaulyje pediatrų skaičius ženkliai didėja. Europos Sąjunga jau pasimokė ir žino, kad privaloma rengti specialistus, geriausiai išmanančius savo sritį. Mažiesiems pacientams reikalingas ekspertas, kuris išmano specifines vaikų ligas, vaiko raidą, pamečiui ar, netgi, dienų tikslumų žino kūdikio vystymosi ypatumus, išmano apie vaikams skiriamus vaistus; kuris supranta vaikų psichologiją ir moka su jais bendrauti, geba juos atjausti, žino, kaip nuraminti tėvus, kurių atžala negaluoja. Nesakau, kad tokių pat įgūdžių neturi ir šeimos gydytojas, tačiau pagalvokime: ar šeimos gydytojas, pas kurį yra pats tikriausias pacientų ,,konvejeris” pajėgs atjausti Jūsų rėkiantį kūdikį, kai prieš Jus kabinete lankėsi keletas senjorų (ateinančių profilaktiškai), reumato susuktas statybininkas, gripo užkluptas banko darbuotojas ar nuo migrenos kenčiantis valstybės tarnautojas?

Nežinau, galbūt šeimos gydytojai turi kažkokį niekam nežinomą užtaisą, leidžiantį kiekvienam pacientui skirti reikiamą kiekį dėmesio, tačiau, mano manymu, tinkamai bendrauti su sergančio vaiko šeima išsekusiam gydytojui gali ne visada pavykti. Sveikatos apsaugos ministerija tvirtina, jog nepriėmė jokių reglamentų, kurie naikintų pediatro specialybę. Neaišku, kiek čia tiesos. Juk ne kartą pradžioje pasakęs, vėliau ministras Veryga atsiėmė savo žodžius. 2007 m. Sausio 26 d. Europos Sąjungoje įsigaliojo Pediatrijos reglamentas. Jo tikslas yra gerinti vaikų sveikatą Europoje. Reglamentu siekiama užtikrinti, kad medicininė vaikų priežiūra būtų aukštos kokybės. Jame pažymima, kad vaikams nuo 0 iki 17 metų turėtų būti teikiama pediatrinė medicinos priežiūra. Į tokios priežiūros apibrėžimą įeina ir farmacinių preparatų skyrimo išmanymas. Tai reiškia, kad gydytojas turi ne tik mokėti išrašyti receptą, bet ir tiksliai žinoti vaistų normas. O juk vaikams jos absoliučiai kitokios nei suaugusiems. Žinoma, diskutuoti galime daug, bet čia matau šiek tiek ,,požeminių” srovių. Medikai mitinguoja dėl didesnių atlyginimų. Derasi su Vyriausybe dėl didesnės pagarbos profesijai. Ministras pažada, jog algos tikrai didės. Šiuos pažadus matome ir kitų metų biudžete. Ar tik nesugalvojo ministras taupyti algoms, mažindamas specialistų skaičių? Žinoma, tai tik sąmokslo teorijos, bet ,,profesionalų vyriausybė” jau niekuo nebenustebintų.

Nemokamas viešasis transportas bent vaikams. Ar realu?

By | Uncategorized | No Comments

Nuo pavasario daugiavaikių šeimų atžalos Kauno mieste autobusais ir troleibusais gali važiuoti praktiškai nemokamai. Viešasis transportas jiems kainuoja simbolinį eurą metams. Tad jeigu turite tris vaikus, per metus sutaupysite apie 200 eurų.

Ši lengvata priklauso bene 5 tūkstančiams vaikų.

Tačiau mokyklinio amžiaus vaikų Kaune yra 7,5 karto daugiau t.y. apie 36 000 vaikų nuo 7 iki 18 metų. Tad aš tikrai nenustebau sulaukęs begalės laiškų su klausimais: kodėl lengvata taikoma tik daugiavaikėms šeimoms, negi kiti vaikai jau ne vaikai? Taip pat ir klausimų, kodėl diskriminuojami tie, kurie mokosi Kaune, tačiau gyvena užmiestyje?

Du laibai aiškūs ir labai teisingi klausimai. Atsakymas kiek sudėtingesnis.

Užklausus, Kauno miesto savivaldybės administracija paskaičiavo, kad norint, jog visi Kauno mieste gyvenantys vaikai važiuotų viešuoju transportu nemokamai, reiktų dar bent 2 mln. eurų. Mieste, kur visos gatvės nukabinėtos ženklais „Atsiprašome, Kaunas tvarkosi“, papildomos išlaidos sutinkamos nenoriai.

Tačiau aš sakau, kad visų pirma tai nėra papildomos išlaidos. O antra – šis klausimas negali būti vertinamas tik piniginiu aspektu.

Neseniai skelbta statistika rodo, kad penktadalis lietuvių gyvena ant skurdo ribos, o vaikų tarpe skaičiai dar šiurpesni. Ypač gyvenantiems su vienu iš tėvų – bene pusė rizikuoja atsidurti skurde…

Mūsų moralinė pareiga pasirūpinti, jog bent jau vaikams būtų užtikrinta vaikystė nebalansuojant ant išgyvenimo ribos. Todėl mano giliu įsitikinimu, viešasis transportas turi būti nemokamas, kaip ir nemokamas mokslas mokykloje, knygos bibliotekoje, ar miesto taip intensyviai tvarkomi parkai.

O tiems, kurie supranta tik skaičių kalbą, noriu priminti Talino pavyzdį.

Nemokamas viešasis transportas Estijos sostinėje deklaravusiems gyvenamą vietą priklauso nuo 2013 m. Ar miestas patyrė nuostolių? Ne. Atvirkščiai. Uždirbo du kartus daugiau nei reikia skirti dotacijoms.  Per šį laikotarpį miesto rezidentų skaičius išaugo apie 25 tūkst., o savivaldybė kasmet iš vieno rezidento gauna apie 1000 eurų per jų sumokėtus mokesčius. Kokios pajamos į miesto biudžetą? Taip – apie 25 mln. eurų papildomai į miesto biudžetą kasmet.

Talino miesto valdžios vertinimu, nemokamas viešasis transportas ypač naudingas žemas pajamas gaunantiems miestiečiams: išaugo jų mobilumas, kaip ir miesto gyventojų skaičius. Kalbant apie projekto sėkmę, nuo vasaros Estijos vyriausybė paskelbė, kad nemokamas transportas turi būti įvestas visoje šalyje.

Estai – lyderiai pasaulyje. Tačiau nemokamas transporto idėja gaji visoje Europoje ir net tik. Skaičiuojama, kad daugiau nei 70 ES miestų galima važiuoti nemokamai, JAV, tokių miestų yra daugiau nei 30.

O mes vis dar diskutuojame apie vaikus…

Skaičiuokime toliau. Kiek sutaupys šeima, jeigu jų vaikas važiuos troleibusu ar autobusu nemokamai – 72 eurus per metus. O jeigu šeimoje mama, tėtis ir vaikas – daugiau nei 700 eurų. Suma solidi. Ją galima išleisti mieste įvairioms pramogoms, laisvalaikiui kartu. Ar miestui bus iš to nauda? Be abejonės.

Galiausiai vienas iš paskutiniųjų argumentų, už nemokamą viešąjį transportą Kaune ne tik vaikams, bet ir visiems miestiečiams.

Didindama parkavimo mokesčius, plėsdama mokamų gatvių tinklą miesto valdžia duoda aiškiai suprasti, kad automobiliu važinėtis Kaune neefektyvu, brangu. Tačiau tam, kad žmogus rinktųsi viešąjį transportą vien kylančių mokesčių ir naujų troleibusų neužtenka. Gal pabandykime pradžiai įsivesti nemokamą paslaugą, o tada jau galvoti, ką dar galima būtų padaryti, kad kauniečiams patogiau būtų važiuoti visuomeniniu nei asmeniniu transportu.

Manau, kad žengęs pirmą žingsnį, šiandien Kaunas turi unikalią galimybę pakartoti Talino sėkmę ir tapti pavyzdžiu visai Lietuvai.

Ar Lietuvoje dar egzistuoja nemokamas mokslas?

By | Uncategorized | No Comments

Kada baigsis rinkliavos valstybinėse mokyklose? Ir apskritai, ar tai įmanoma? Be krūvos kanceliarinių reikmenų, savo atžalą teks aprūpinti ir apranga, apavu, duoti pinigėlių į „klasės fondą“, kasdien skirti dienpinigių mokinuko pietums ir pagalvoti, ką būtų galima padovanoti klasės auklėtojai Mokytojo dienos ar žiemos švenčių proga.

Manote, juokauju? Viena pažįstama pasidalino istorija: dar prieš rugsėjo 1-ąją tėvai iš mokyklos gavo laiškus su sąrašais, ko ir kiek reikia nupirkti mokiniui. Turiu pasakyti, kad likau apstulbęs – vadovėliai, ir tie perkami. Argi ne mokyklos visuomet aprūpindavo, kad ir apdriskusiais, vadovėliais? Toliau pratybų sąsiuviniai. Nors ekspertai senokai sutaria, jog pratybų sąsiuviniai nėra reikalingiausi mokymosi atributai, mokyklos vis tiek noriai naudoja šias priemones.

Visų dalykų pratybų sąsiuvinių kaina – 64 eurai. Vien už pratybų sąsiuvinius. Vienam vaikui. Turbūt juokaujate? Argi mokyklos vadovybė negalėtų suderėti dėl tokio „reikalingo“ daikto pirkimo urmu, kad kaina būtų bent jau padori? Tėvai, žinoma, randa išeitį: sąsiuvinius tiesiog kopijuoja. Sutaupo apie 30 eurų. Bet dėl to atsiranda kitų problemų, kurios mane taipogi nustebino: vaikai, kurių tėvai nusprendė netaupyti, tyčiojasi iš taupančiųjų, neva „tavo tėvai tau negali nupirkti gražaus spalvoto sąsiuvinio“. Mokytojai, kurie galėtų skatinti visą klasę naudotis kopijomis, skeptiškai žiūri į mokinį su atšviestu sąsiuviniu, nes „čia blogai atšviesta, nesimato aiškiai užduoties, tai kaip tu suprasi?“ Gerai. Pratybų šviestis nerekomenduotina. Supratome.

Toliau, jei turite pradinuką, turėsite jam nupirkti: apavą į lauką, batukus būti klasėje (nes žiemos metu prineša purvų), sportbačius kūno kultūros pamokoms. Trys apavai, kurių, kaip patvirtino beveik visi tėvai, vaikai nepersiauna, nes tiesiog tingi. Na, batai – brangus malonumas, net ir vaikams. Nepaisant to, jog juos galite nupirkti prekybos centre „ant sutrynimo“.

Na, bet mokykla visiems vienodų batukų nenupirks, tad labai kaltinti jos čia negalima. Kiek labiau kalti turėtų pasijausti „klasės fondo puoselėtojai“. Ar tikrai, perkant knygas, pratybas, kanceliarines priemones, maistą, tėvams dar būtina „mestis“ force majeure išlaidoms? O tos išlaidos savotiškos: dovanėlės mokytojoms, kalėdinio žiburėlio išlaidos (saldainių dėžutės vaikams, padėkos klasės auklėtojai), išlaidos kavai ar arbatai klasėje (nes kas nors gali panorėti) ir t. t. Žodžiu, išlaidos nei teoriškai, nei praktiškai nesusijusios su mokslais.

Dauguma popamokinės veiklos užsiėmimų taip pat nėra nemokami. Ypač jei juos lankote ne mokykloje, jie per mėnesį gali kainuoti net visą pratybų sąsiuvinių komplekto kainą. Jei norėsite, kad jūsų atžalai sektųsi ne tik pamokų metu, bet ir balete, muzikos ar sporto mokykloje, turėsite pakloti nemažą sumelę už sijonukus, sąsiuvinukus, kamuoliukus, specialią treniruočių, koncertinę aprangas. Bet juk čia niekas jūsų neverčia. Patys pasirinkote lankyti būrelį.

Kuo valstybinės mokyklos skiriasi nuo privačių? Kainos dydžiu. Ir ten, ir ten reikia sumokėti tam tikrą sumą pinigų, kad jūsų vaikas galėtų mokytis. Dažnai privačiose mokyklose į kainą būna įskaičiuoti ir būreliai, visos kanceliarinės prekės, uniformos, gera psichologinė atmosfera, rinktiniai pedagogai, rinktinis ir maistas. Jokiu būdu nesakau, kad privati mokykla geresnė už valstybinę. Tačiau ir skirtumas tarp jų turėtų būti ženklesnis. Vaiką paruošti mokslams ir taip brangu, o kai prie to prisideda dar ir papildomos išlaidos mokykloje…

Pamenu ne vieną istoriją, kai tėvai savo lėšomis remontavo klases, nes mokykloms nepakako pinigų baigti remontus. Pamenu ir istorijas, kai tėvai rinko pinigus naujiems klasės stalams ir žaliuzėms klasėje pirkti, kiliminei dangai tiesti. Kad tik jų vaikučiams būtų geriau. Kažin, ką mokykla pasiūlo, kai mokinys baigia pradines klases – išsinešioti tėveliams „pirkinius“, o gal padėkoja už „puikų bendradarbiavimą“?

Taip nepasiturinčios mokyklos iš tėvelių pinigaujasi. Galbūt ir joms nelieka kitos išeities. Tačiau ar tėvų reikalas atlikti valstybės priedermę? Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija giriasi, jog skyrė papildomus 33 mln. eurų mokykloms. Pedagogų darbas neva bus geriau apmokamas, o dėl to pagerės ir ugdymo kokybė. Labai tikiuosi, kad taip ir bus. Be papildomų lėšų švietimui siūlau pergalvoti ir aprūpinimo ugdymo priemonėmis strategiją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje rašoma, kad valstybė garantuoja nemokamą mokslą, tad valdžia turėtų sutelkti dėmesį ir į mokymosi priemones, bent jau pradinukams. Didelio nuostolio Lietuva nepatirtų, o ramesnių tėvelių ir jų atžalų atsirastų kur kas daugiau.

Gal vietoj tautinio kostiumo padovanokime uniformą?

By | Uncategorized | No Comments

Nežinau ar žmonės, neturintys mokyklinio amžiaus vaikų, vasara mėgaujasi taip pat trumpai kaip turintys. Ne ne, aš visai ne apie atostogas ar vaikų užimtumo reikalus. Aš apie tai, kad dar liepos pabaigoje pasirodo pirmieji prekybininkų raginimai ,,ruoštis”. Išties, ruoštis rugsėjo 1-ajai – atsakingas darbas. Ypač jei jūsų atžalai tai pirmieji metai mokykloje. Tačiau, kelti paniką vasaros viduryje, primenant apie pirkinius artėjantiems mokslo metams – tikras ,,nusikaltimas” prieš šeimas.

,,Paskubėkite įsigyti kuprines mažiausiomis kainomis; Paskubėk. Nepavėluok. Mokyklinių prekių mugė jau čia” ir panašūs šūkiai jau beveik mėnesį bando mūsų kantrybę. Suprantama, šiais laikais viskam turi būti ruošiamasi iš anksto. Kalėdos juk irgi ,,prasideda” rudeniui dar nė neįpusėjus ir šventėms nepasibaigus, nejučia, imi pakuoti žaisliukus ir girliandas laukti kitų metų. Gaila, kad mokykla mokiniams visai ne šventė. Na, nebent pirmokėliams.

Psichologai sako, kad ankstyvas mokyklinių pirkinių vajus, kelia nerimą mokiniams ir tai viena iš nenori eiti į mokyklą priežasčių. Nerimas kyla ir mokinių tėveliams. Medikų teigimu stresą dėl psichologinio spaudimo kuo anksčiau apsirūpinti mokykliniais reikmenimis, patiria beveik 70 proc. mokinių tėvų. Sakysite, pamanykit, patiria stresą, nes esame laisvi rinktis ir neturime ,,šokti pagal verslininkų dūdelę”. O jūs pabandykite su šešiamete ramiai praeiti pro mokyklinių prekių mugę, kur rožinės kuprinės, padailintos vienaragiais ir puoštos blizgučiais, išdėliotos tokiame aukštyje, kad mažosios akys tik jas ir tematytų. Ir pamėginkite atsispirti prašymams pirkti būtent tokią pirmąją kuprinę.

Prieš kelias savaites per vienas vakaro žinias mačiau reportažą apie mokyklinių uniformų pirkimo vajų. Esą, tėvai, norintys įsigyti mokyklinę uniformą, turi suskubti, nes jų (liepos viduryje!) beveik nebeliko. Uniformos – gerai. Jos mažina socialinę atskirtį tarp bendramokslių. Tik jų kainos, liaudiškai tariant, nerealios. O jei dar mokykla sugalvoja, kad nori kokios ypatingos, specialiais antsiuvais dabintos? Taigi, kur aš lenkiu – visi mokyklinių mugių vajai ir uniformų primatavimai kelia stresą todėl, kad tėvų piniginėms mokslo metai – tikras iššūkis. Juk negali nekreipti dėmesio į vaiko pageidavimus. O čia ir prasideda: princesių penalai, flamingų pieštukai, barbės kedukai, sąsiuviniai su pūkučiais. Beje, pastarųjų kaina taip pat kelia nerimą. Ar esate domėjęsi kiek kainuoja ,,mandresnis” pradinuko sąsiuvinis? Sunkiai rasi pigiau 1,5 euro!

Žinoma, pasibaigus ,,pradinių klasių karštinei” į rašiklio grožį kreipiama vis mažiau ir mažiau dėmesio, tačiau iki šio etapo reikia išgyventi. Išlaidos mokyklai ties kanceliarinėmis prekėmis nesibaigia. Reikia nepamiršti ir privalomos sveikatos apžiūros, skiepų. Galbūt jums bus pasiūlyta apsilankyti pas odontologą ar taisyti savo atžalos regėjimą. Mokslams prasidėjus taip pat negalvosite, jog jau galite atsikvėpti ir pradėti taupyti kitam mokyklinių mugių sezonui. Pratybų sąsiuviniai, šventiniai vaidinimai, ,,klasės fondo’’, kartais ir vadovėliai turėtų patuštinti jūsų piniginę dar ir mokslų eigoje.

Na, sakysite, kad aš kaip politikas, tik pilstau iš tuščio į kiaurą, o konkrečių sprendimo būdų nė nesiūlau. Išties, reikia pasidžiaugti valstybės parama nepasiturinčioms šeimoms, nors manau, kad ji galėtų būti kelis kartus didesnė. Galima džiaugtis ir dėl to, kad mokyklos vis dažniau renkasi uniforminę moksleivių aprangą. Tik finansavimas jų, galėtų būti ne iš tėvelių kišenės, o iš valstybės. Na, kodėl, gi, ponas Karbauskis vietoj tautinio kostiumo, negalėtų kiekvienam pirmokui padovanoti po uniformą? Būtų puiki pagalba visoms Lietuvos šeimoms. Minėjau, kad ir pradinukų kuprinės Lietuvoje kainuoja beveik kaip nebloga moteriška rankinė. Galbūt, reikėtų pagalvoti ir apie vienodas kuprines mokyklose? Taip klasėse dar labiau mažėtų atskirtis. Nebūtų galinčių girtis kuprinės prabanga. O jei dar ir čia prisidėtų valstybė…

Valstybės skiriami vaiko pinigai tikrai šaunus dalykas. Juos vis žadama didinti. Tik nemanykite, gerbiami valdininkai, kad jų užteks visoms vaiko reikmėms. Papildoma parama pradinukų tėvams – būtinybė. Štai Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, net krizę išgyvenančioje Graikijoje, valstybė padeda apsiprasti su nauju – mokinio tėvų statusu ir nepatirti milžiniško finansinio šoko. Kaimynė Lenkija skiria ne tik vaiko pinigus, bet ir pagalbą pirmajam mokinio krepšeliui. Nepaisant tėvų turtinės padėties. Žinoma, savo vaikui nieko negaila, o jo mokslų kokybė yra numeris vienas. Tačiau, kaip jau esu minėjęs anksčiau, valstybės pagalba auginant jaunąją, išsilavinusią kartą – vienas svarbiausių dalykų. Juk jie vėliau tą valstybę valdys ir kurs.

N16

By | Uncategorized | No Comments

Kokio amžiaus žmogus yra tikrai suaugęs ir atsakingas už savo veiksmus? Nejau, vos sukakus 18-ai metų, jis automatiškai tampa pilnaverčiu suaugusiuoju?

Tokie ir panašūs klausimai paskutiniu metu itin dažnai užduodami diskusijose, kuriose keliamas klausimas, ar verta mažinti balsavimo amžiaus cenzą iki 16 metų. Vieni piktinasi, jog 16-os sulaukęs paauglys esąs dar visiškas vaikas ir visi reikalavimai jam – pareigingai lankyti pamokas, kiti, gi, anaiptol, teigia, kad emancipacija visiškai nuo amžiaus nepriklausantis dalykas, todėl įgyti balsavimo teisę sulaukus 16-os yra būtinybė. Žinoma, didžioji dalis 16-mečių gyvena su tėvais, lanko mokyklą, turi draugų ratą ir apie gyvenimo iššūkius dar tik nutuokia. Jau prieš kelerius metus apie rinkėjo amžiaus cenzo mažinimą, išgirdę psichologai, ėmė kraipyti galvomis, esą, pats vaikas tikrai neturi susiformavusios pasaulėžiūros, tad, ką jau kalbėti apie politines pažiūras. Anot medikų, įgavę teisę balsuoti 16-mečiai bus veikiami tėvų, tetų, draugų, mokytojų ar tuo metu jiems svarbių autoritetų. Darytose apklausose ir patys paaugliai neslepia, jog dažnai jų pasirinkimus lemia vyresniųjų autoritetų patarimai.

Politologai, gi, visiškai priešingos nuomonės. Jų manymu, tai didelė galimybė politinėms partijoms ,,užsiauginti” savo rinkėją, paaiškinti jam, kuo skiriasi politinės kryptis. O politikai, plačiąja prasme, tai būtų milžiniškas virsmas ir kalbos apie tai, jog jaunoji karta pakeis sustabarėjusį Lietuvos politinį aparatą, taps realiomis – partijos augins žmones, kurie visiškai naujai suvokia pasaulį ir bus įgalūs pakeisti dabartinius politikus. Daug kritikos sulaukiantis įstatymo pakeitimo siūlymas nėra ,,laisvų pažiūrų” politikų, kaip girdėjau vadinant, mintis. Pažiūrėkime, Austrijoje jau visą dešimtmetį galima balsuoti vos sulaukus 16-os. Kroatijoje ir Slovėnijoje gali balsuoti tie 16-mečiai, kurie dirba, o Vengrijoje – susituokę. Logiška – jei dirbi ir moki mokesčius, kodėl neturėtum turėti visų piliečiui priklausančių teisių? Net tokios konservatyvios ir senas tradicijas puoselėjančios valstybės kaip Vokietija, Šveicarija ar Jungtinė Karalystė yra sudariusios sąlygas kai kuriuose šalies regionuose balsuoti nuo 16 metų.

Mūsų nuolat besivejama ,,sesė” Estija dar 2015-aisiais patvirtino Konstitucijos pakeitimą, kuris leidžia savivaldos rinkimuose balsuoti sulaukus 16 metų. Panašūs pakeitimai išėjo į gerą – Austrijoje sumažinus balsavimo amžiaus cenzą, jaunuolių susidomėjimas politika padidino rinkimų aktyvumą ir išaugo, bene, dukart. Daryti tyrimai, netgi, atskleidžia, jog tiek Austrijoje, tiek Vokietijoje jaunuoliai balsuoja daug aktyviau nei vyresnio amžiaus rinkėjai. Turėčiau pabrėžti, kad skeptikai visiškai negalvoja apie regionus. Dažnas išvyksta studijuoti ar gyventi į didmiesčius nė karto taip ir nebalsavęs savo gimtinėje, o taip regioninė politika ir miršta. Leidus balsuoti nuo 16 metų, savivaldos rinkimuose dalyvaujantys politikai, taptų atsakingesni ir atsižvelgtų į jaunimo nuomonę. O ir pačios partijos būtų priverstos atsisukti į jaunimą. Juk dabar dažnai rinkimų programa yra nukreipta į vyresnius žmones, nes jie daugiausiai ir eina į rinkimus. Jei programos būtų orientuotos ir į jaunimą, kuriam ypač aktuali darbo rinka, studijos, gyvenimo kūrimas Lietuvoje, esu tikras, emigracija sumažėtų stipriai.

Negaliu ginčytis, amžius brandos nenusako, išprusimo, dažniausiai, deja, taip pat, tad visiems pykstantiems, jog ,,duodame pernelyg daug laisvės vaikams”, norėčiau pateikti du pasiūlymus: ką manytumėte, jei balsuoti nuo 16-os būtų leista tiems, kurie patys pareikštų norą išreikšti savo politinę valią? O jei jauniesiems rinkėjams būtų pateikiami testai, tikrinantys politinį išprusimą ir brandą? Neišlaikei testo, nepareiškei noro balsuoti – nesi įtraukiamas į galinčiųjų balsuoti sąrašus. Teste – pateikiami elementarūs klausimai kaip, antai: kuo skiriasi politinė kairė nuo dešinės; kas įstatymus leidžia, o kas – vykdo, kokios būna valstybės valdymo formos ar, kad ir kaip paprastai atrodytų – kas yra šalies Prezidentas. Taip pavyktų atrinkti suaugusius ir tik norinčius būti tokiais. Dar vienas dalykas: mokyklose privalomos pilietinio ugdymo pamokos, kurios, pripažinkime, retai kada būna įdomios. Jaunimas nesijaučia esąs valstybės dalimi, nes, realiai, išgirsta tik ,,sausą teoriją”, kurią praktiškai įgyvendinti galės tik sulaukę pilnametystės. Galbūt, galimybės balsuoti nuo 16 metų suteikimas, būtų puiki paskata atsakingai ir įdomiai rengti pilietiškumo pamokas? Dabartiniai moksleiviai, jei neskiria tam papildomo laiko, vargiai supranta mūsų šalies politinę sistemą. Manau, kad pamokos, kuriose vyktų diskusijos su politikais, diplomatais, pareigūnais, duotų be galo daug naudos ir padėtų įrodyti, jog šešiolikmetis gali atsakingai rinkti valstybės valdžią.

Pasikartosiu, jog politinėms partijoms elektorato amžiaus cenzo sumažinimas būtų didelis laimikis. Tik pamanykit, jos galėtų organizuoti renginius, pasakoti apie savo veiklą, kurti simuliatorius. Mokyti ir mokytis. Neslėpkime, jaunuoliams tai atvertų didžiules galimybes. Sakote, jie nebūtų objektyvūs ir būtų ,,spaudžiami” regioninės politikos ,,stabų”? Bet juk tada ir galėtų būti taikomas mano siūlytas testas. Jame turėtum nutuokti apie politiką bendrąja prasme, o ne tik apie smagius pasibuvimus, kuriuose buvai su vietos valdančiąja partija. Branda labai filosofinis dalykas. Dažnai jaunuoliams neleidžiame tam tikrų dalykų, nors draudimo esmės paaiškinti negalime. Pasauliui tampant vientisu, informacija apie rūpimus dalykus pasiekiama ranka, tad nenustebkime, jei kai kurie paaugliai jau žino daugiau už mus. Žinoma, suaugusiųjų patirties niekas nepakeis. Būtent ji ir padės mums išmokyti jaunuolius tas žinias pritaikyti.

 

 

 

Kiek svers nauji mokytojo pakinktai?

By | Uncategorized | No Comments

Švietimo ir mokslo ministerija tvirtina, kad iki 2025 metų mokytojo profesija bus prestižinė. Esą mokytojais bus savo srities žinovai, profesionalai, jie bus aprūpinti šiuolaikiškomis mokymo priemonėmis ir gaus tinkamą atlygį už darbą. Be to, siekiama, kad mokytojais veržtųsi būti visi gabiausi moksleiviai.

Ką gi, tikslas sveikintinas ir gražus. Tik bėda ta, kad valdantieji ir vėl reformas daro, klausydamiesi ne pačių mokytojų, o visokių mokykloje niekada nedirbusių ekspertų ir patarėjų, kurie kalba apie ugdymo kokybę, už kurios, greičiausiai, tekyšo buhalterinio taupymo ir vadybinio optimizavimo klišės. Ir beveik niekas iš garsiai kartojančių apie būtinas permainas švietimo sistemoje neklausia, o ką siūlo šį darbą dirbantis paprastas mokytojas. Ar kas nors iš „švietimiečių“ bandė vykdyti kažkokią, bent preliminarią, pedagogų apklausą, ką jie norėtų keisti, kad žmonėms norėtųsi dirbti, kad jie būtų motyvuoti ir jaustųsi orūs. O gal visi senieji mokytojai, kaip dažnai nutinka mūsų „jaunystės kulto“ apsvaigintoje visuomenėje, jau nurašyti ir laukiama stebuklų iš naujosios kartos?

Štai, valdantieji ėmė ir nuo rugsėjo 1-osios įvedė etatinį mokytojų apmokėjimą. Pati mintis gera, bet, anot pedagogų, neišbaigta ir menkai aptarta. Matyt, todėl ja kažkodėl džiaugiasi tik mokyklų vadovai ir kiti mokykloje dešimtmečius nedirbę „švietimiečiai“. O ką apie stebuklingąjį etatinį apmokėjimą mano dirbantys mokytojai? Pasirodo, kad ir vėl nieko gero nesitiki.

Dalis mokytojų mano, kad etatiniu apmokėjimu ir vėl daromas reveransas mokyklų vadovams, tarp kurių yra ne tik dorų žmonių, bet ir tokių, kurie jaučiasi lyg kunigaikščiai savo tėvonijoje. Ir dirbti su jais nėra dovanėlė. Norėsi gauti daugiau pinigų – turėsi būti lojalus, paklusnus ir šlovinantis mokyklos administracijos galvą. Suprantama, jei prieštarausi, bandysi ginti savo nuomonę, na, pats žinai, anuometinė išmintis šiais laikais gaji kaip niekada. Kaip ten sako, „aš – viršininkas, o tu …“. Tad mokytojai pagrįstai baiminasi, kad už tą patį darbą vieni pedagogai gaus daugiau, kiti mažiau. O gal valdantieji nori pasakyti, kad tokia konformizmu grįsta nelygybė motyvuoja mokytojų bendruomenę stengtis labiau? Taip, gerai, kad nebelieka „mokinio krepšelio“, bet ar „klasės krepšelis“ nėra nuo tos pačios laukinės obels pariedėjęs rūgštokas obuoliukas? Bet mokytojai jau seniai pastebėjo, kad „laisvosios rinkos“ ideologinių nuostatų diegimas, kai mokiniai tapo „klientais“, o mokytojai – „paslaugos tiekėjais“, smukdo ne tik mokytojo profesijos prestižą, bet ir mažina ugdymo kokybę. Paaiškėjo, kad mokyklose net rungtyniaujama, kas labiau įsiteiks jauniesiems vartotojams. O kur mokymasis ir žinios, kur kritinio mąstymo lavinimas, sugebanti atsirinkti ir kurti visuomenė ir šviesi Lietuvos ateitis?

Kaip rašė viena mokytoja, laiko leidimo mokykloje ašimi tampa renginiai, kitaip tariant „pramogų“ organizavimas. Pasak jos, dažnai tokiems renginiams ruošiamasi pamokų metu, kartais renginiai vyksta ir per pamokas. Žiū, gal mokslo metai pailginti dėl to? „Kaip tai susiję su etatiniu apmokėjimu? Nes suvienodinant kontaktinių ir nekontaktinių valandų įkainius yra nuvertinama pamoka, kaip svarbiausia mokytojo veiklos sritis“, – teigia viena nepatenkinta mokytoja. Kyla klausimas, tai gal etatinis darbo apmokėjimas kažkaip išspręs mokytojui kylančius „poperiškuosius“ iššūkius, padės pildant talmudus ataskaitų ir tvarkant dokumentaciją? Ne, pasirodo, nieko panašaus! To „džiaugsmo“, norite tikėkite, norite ne, bet, pasak mokytojų, bus dar daugiau. Kaip kitaip tą vadinti, jei ne padidinta „administracine našta“ mokytojams. O gal šią sparnuotą frazę Lietuvoje gali vartoti tik verslas? Bet jei jam ta našta mažinama, tai kodėl mokytojams ji didinama? Juk jie tik ir nori susikoncentruoti į tiesiogines savo pareigas, mokyti ir išmokyti mūsų vaikus.

O gal tas etatinis apmokėjimas spręs mokytojų asmeninių išlaidų problemą, kai savanoriškai privaloma mokymosi procesui naudoti asmenines pedagogo lėšas? Juk net darbo kodekse parašyta, kad darbdavys aprūpina darbuotoją darbo priemonėmis. Tik, matyt, ne mokykloje. Bet paklauskite pirmo sutikto mokytojo, kiek jis iš savo kišenės praėjusiais metais pirko popieriaus, knygų, pratybų sąsiuvinių ir t. t., ir t. t. Dar paklauskite, kiek pinigų davė vaikui, kurio tėvai neišgalėjo išleisti į ekskursiją ar nupirkti pratybų sąsiuvinio. Bet, prisiminkite, kaip ten jie iš ministerijos ir rajono švietimo skyrių sako, visos reformos Jūsų labui. Ir jei kartais atlyginimai taip, kaip, pavyzdžiui, buvo žadėta medikams, imtų ir nepadidėtų, žinokite, Jūsų visada laukia senas geras lietuviškas „didelis AČIŪ“. Be to, nepamirškite, kad „kantrybė – dorybė“, „tyla – gera byla“, o už visa tai – karmos taškai. Ir dar. Jei dar dirbsite iki kitų rinkimų, gal ir garbės raštas iš kokio politiko rankų. Matote, šaunuoliai, galite! Juk Jūs Lietuvos būsimų kosmodromų kūlgrindos ir lietuviško dirbtinio intelekto galingi ir patikimi motorai, kantrūs dyzeliai. Ir šiaip, kartais atrodo, kad Jūs šioje šalyje labiau esate kažkokie antžmogiai. Jūs politikimas, kaip senas, geras Das Auto. Šiek tiek įpili, paspaudi ir važiuoji toliau iki kitų rinkimų.

Vis tik, kalbant be ironijos, džiugu, kad vis garsiau skamba švietimiečių profesinių sąjungų balsas, kad susibūrė „mokytojų sąjūdis“. Keiskimės ir keiskime Lietuvą kartu, kad mokytojo ar bet kuri kita profesija taptų gerbiama, o Lietuvos žmonės – laimingi ir orūs.

Lietuvoje vietos liks tik „valstiečiams“?

By | Uncategorized | No Comments

Ar pamenate naktines konservatorių reformas, kai Lietuva, neva, buvo gelbėjama nuo krizės? Dabartiniai valdantieji naktimis nedirba, tačiau, atrodo, reformuoti griebėsi visko ir visaip.

Tik kartais tas ,,visaip” virsta į ,,bet kaip”. Palaikymo ieškoję visose frakcijose, valstiečiai galop gavo palaiminimą savo sulipdytai mokesčių reformai. Nors, galbūt, tiksliau būtų vadinti ją ne reforma, o korekcija. Korekcija, kuri patinka ir Prezidentei, kuri sakė ,,na, pažiūrėsime kas iš to ,,išeis”. Nors nesu ekonomistas, galiu šiek tiek papasakoti kas iš to ,,išeis”. Skambių lozungų, esą ,,dabar nebebus šešėlio“, „skurstantieji nebeskurs“, „turtingieji gaus susimokėti daugiau“, „mokytojai ir medikai bus gerbiami”, lydimi pakeitimai daugeliui atrodo niekaip nesuprantami. Na, kam reikia keisti pensinę 2+2+2 sistemą į 4+2 ir prievarta registruoti žmones į privačius pensinius fondus? Nejau, taip nemąstome savo galvomis, kad valstybė už mus turi spręsti, kaip kaupti senatvei? Be kita ko, dabartiniai pensininkai reformos nepajus, ji nukreipta į dabartinius dirbančiuosius, kurie užtarnauto poilsio išeis tik po 20-30 metų.

Dar vienas sunkiai suvokiamas pakeitimas – GPM ir NPD tarifų keitimas. Tai, neva, yra vadinamieji progresiniai mokesčiai, kai uždirbantys mažiau galės mokėti 20 proc. GPM tarifą, o štai uždirbantiems daugiau teks pakloti 7 proc. daugiau. Reformos burbulas pučiamas, tačiau žmonės gaunantys 400 eurų ,,į rankas” atlyginimą po pakeitimų gaus vos 2 eurais daugiau. Būtent, tik dviem eurais. Pokyčiai iš esmės nesprendžia pamatinių valstybės problemų – viešojo sektoriaus, medikų, pedagogų atlyginimų sureguliavimo klausimo. Pritrūks lėšų ugdymo bei gydymo įstaigų, kelių, viešojo transporto išlaikymui ir plėtrai. Pagal dabartinį planą tiek streikavusiems medikams dalinami pažadai tebuvo skambios frazės.

Premjeras tikisi, kad Lietuvoje rasis daugiau gerai apmokamų darbo vietų, todėl tautiečiams neteks važiuoti dirbti svetur. Ne veltui socialdemokratų frakcija Seime prašė prezidentę vetuoti šį įstatymą. Tokia reforma – pasityčiojimas, nes po trejų metų iš čia emigruoti turėsime visi. Kodėl po trejų? Nepriklausomi ekonomistai yra paskaičiavę, kad maždaug tokiu laikotarpiu valstybės biudžete turėtų atsirasti 3 mlrd. eur. skylė, kurią užkišti vargu, ar bus labai lengva. Žinoma, valdantieji panašius skaičiavimus vadina spekuliacijomis ir sako, kad daugiausia biudžeto įplaukų surenkama iš PVM. Neva, jokios skylės nebus, nes pakėlus algas žmonės ims daugiau pirkti ir tai atneš valstybei lėšų. Tik ar nebus taip, kad pakilus atlyginimams, pakils ir kainos? Juk jau ne kartą taip nutiko.

Dar vienas niuansas reformoje – motinystės išmokų dydis: nežinau, kodėl tai nebuvo plačiai aptariama žiniasklaidoje, tačiau, ar pastebėjote, kad po pakeitimų, tėvams einantiems vaiko priežiūros atostogų išmokos staiga sumažės nuo 100 proc. iki 77 proc.? Ką visa tai reiškia? Valdantieji rado atsakymą, esą, po darbdavių ir darbuotojų mokesčių konsolidavimo, atlyginimai nuo kitų metų sausio 1-osios formaliai didės 1,289 karto. Taigi, pasak valdančiųjų, darbuotojai pradės daugiau gauti ,,ant popieriaus“. Tai atitinkamai sumažino išmokų dydžius. Neva turėtų gautis ,,tas ant to“. O kaip bus išties, kaip sakoma, parodys gyvenimas.

Premjeras pyksta ant kritikų, neva, ankstesnės vyriausybės nedarė nieko, daugiau nei pusė Lietuvos emigravo, o dabar, kai norima susigrąžinti žmones ar sulaikyti ,,bėgančius” ieškoti geresnio gyvenimo, žeriama kritika. Neva, dirbsime mažiau, bet uždirbsime daugiau. ,,Valstiečių” lyderis aiškina, kad tik tokia reforma padės šaliai tapti konkurencinga darbdave tarptautinėje rinkoje. Nejaugi, gerbiamas Ramūnai? O dabartinė darbo imigracija, kai imigrantai sutinka dirbti už daug mažesnius atlyginimus nei tautiečiai Lietuvoje auginantys vaikus, nėra migracija? Jaunų lietuvių ,,laiku mokamas” atlyginimas nemotyvuoja. O ir anoks čia privalumas. Dydis, lengvatos, pagalba, paskatos. Štai kas skatintų nebijoti sulaukti senatvės Lietuvoje.

O kiek žąsų tokiam meniu skirtų Užkalnis?

By | Uncategorized | No Comments

Reforma veja reformą, tačiau kuo toliau, tuo labiau atrodo, jog tampame bandomaisiais triušiais. Po sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotų ,,maisto tikrinimo reidų” Lietuvos ligoninėse bei ugdymo įstaigose, sveikatos apsaugos ministras pareiškė, jog visą vaikų mitybą reikia nedelsiant keisti. Ir kardinaliai.

Čia su Aurelijumi Veryga visai nesutikti negalima. Išties, vaikai vartoja pernelyg daug cukraus, transriebalų, šlamštmaisčio. Jei tai valgyti leidžia tėvai – viena, tačiau kai tai parduodama mokyklos bufete – jau visai kas kita. Tačiau tiek to pritarimo ministrui ir tėra. Neseniai Aurelijus Veryga pareiškė, kad mokyklose nuo rugsėjo bus draudžiama naudoti sviestą, nes, neva, sviesto vartojimas vaikystėje gali daryti įtaką žmogaus potraukiui alkoholiui ateityje. Skamba kaip istorija iš kosmoso, tiesa? Į gydytojų „skambinimą varpais“, kad tokie pakeitimai stipriai pakenks vaikų sveikatai, nes jau seniai moksliškai įrodyta, kad margarinas yra stipriai perdirbtas produktas, kurio neturėtų būti nei vaikų, nei suaugusiųjų valgiaraščiuose, numojama ranka. Sveikatos apsaugos ministerija aiškina, jog jų parengtame projekte buvo siūloma riboti gyvulinės kilmės riebalus, o pieno riebalus iš viso uždrausti. Vaikams nurodyta tiekti tik pasterizuotą, ne didesnio nei 2,5 proc. riebumo pieną. Ministerijos atstovai įsitikinę, kad didžiausia problema yra visuomenės žinių stoka, neva, sviestas yra natūralus, o margarinas – sintetinis. Sunerimę tėvai ir specialistai visą šį mitybos keitimo vajų net ėmė vadinti „sviesto pabaiga“. Pažiūrėkime iš arčiau – kiek teisybės dėl naujo ministerijos siūlomo valgiaraščio? Tėveliai negalės vaikams į mokyklą įdėti užkandžių. Na, nebent tai būtų uogos ir vaisiai. Vaisių ir daržovių nestigs ir mokyklos pietų meniu. Jie turės pakeisti iki šiol tokias populiarias picas ir makaronus. Sriubos, bulvės ir sultys įvardijami kaip blogis, todėl jų kiekiai turi būti ženkliai sumažinti.

Be kita ko, buvo pasiūlyta dar viena įdomi alternartyva: vaikams, neva, reikia suvalgyti kuo daugiau grūdinių kultūrų, todėl naujuose valgiaraščiuose patiekalus iš mėsos siūloma pakeisti, pavyzdžiui, kotletais iš kruopų arba cepelinais įdarytais grikiais. Toks pasiūlymas jau ne tik, kad sunkiai suvokiamas dietologams, bet ir medicininio išsilavinimo neturintiems moksleivių tėveliams.

Tačiau gal naujus planus peikiu be reikalo? Galbūt, dažnai kritikuodami Lietuvą, nepastebime, kad kitose valstybėse blogybė veja blogybę? Štai Italijos ugdymo įstaigose buvo „įvestas“ planas vaikus maitinti tik dietiniu maistu dėl masinio nutukimo. Na, tokia jau ta italų virtuvė – soti ir gausi, todėl iš vaikų meniu buvo griežtai eliminuotos picos, makaronai, tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, privalomi liko pieno produktai, neuždrausti ir ledai. Tuo metu, Suomijoje ypač daug dėmesio skiriama daržovėms – virtos garuose ar keptos ant grilio, jos yra dienos raciono numeris vienas. O štai kaimyninėje Lenkijoje labai populiaru pusryčius atsinešti dėžutėse, kuriose būna sumuštiniai, vaisiai, pyragas. Tačiau, kaip ir Lietuvoje, dažniausiai vaikai mokyklose mėgaujasi bufete parduodamais laimikiais: saldžiais gėrimais, bulvių traškučiais, batonėliais. Yra ir kita medalio pusė, kurią pripažįsta patys Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai: daugelyje rajonų aplink mokyklas yra ir maisto prekių parduotuvės ar kioskeliai. Juose neretai būna ir pigiau nei mokyklų bufetuose. Tad, pasigedę „valgomo“ maisto mokyklose, vaikai per pertraukas dažniau lankysis aplinkinėse parduotuvėse ir valgys ką panorėję. Patikras valgyklose atlikę specialistai pastebėjo, jog jei moksleiviui maistas neskanus, jis geriau liks alkanas nei suvalgys nemėgstamą patiekalą.

Kitas aspektas – jei vaikai vienaip valgo namuose, ar mokykla gali juos perauklėti? Daugumą įpročių vaikai atsineša iš namų, ne išimtis ir mitybos ypatumai. Jei namuose tėvai leidžia lietis kokakolos „upėms“ ir vykti traškučių „šventėms“, kelios valandos mokykloje, valgant sveikai, nieko nepakeis. Manau, kad reikėtų pradėti nuo pamokų ar kursų tėvams, kuriuose jie būtų mokomi valgyti taip, kad po kelių dešimtmečių netektų kreiptis į gydytojus dėl ligų, atsiradusių dėl netinkamo maisto. Mokyklų, darželių bendruomenės dažnai organizuoja įvairius elgesio su vaikais, tarpusavio bendravimo mokymus, tad būtų sveikintina papasakoti ir apie maistą. Kita vertus, į kraštutinumus, kaip antai, kruopų kotletai ar sviesto atsisakymas, pulti nereikėtų. Psichologai net baiminasi, kad mokykla ir taip nėra ta vieta, į kurią vaikai noriai eina, tad neskanus maistas perpiet gali dar dar labiau atgrasyti. Be kita ko, gali ir dar labiau padidėti socialinė atskirtis, kai socialiai remtini vaikai privalės valgyti mokyklos patiektą maistą, o kiti – galės nubėgti į šalimais esantį kioskelį ir nusipirkti ledų. Išties, net nepagalvojame, kiek įvairių aspektų turi maitinimo tema. Maistas – vienas gyvenimo malonumų, todėl reikia mokytis vertinti tai, kas tikrai kokybiška. Mano galva, vyriausybės reformose turėtų būti daugiau kalbama apie jaunimo įtraukimą į sporto programas. Teisingas gyvenimo būdas – kelias į sveiką ateitį. Valgiaraščio korekcijos – ne į blogą, bet radikalūs draudimai apriboja žmogaus teisę rinktis.

Kodėl psichologinis smurtas Lietuvoje vis dar nelaikomas smurtu?

By | Uncategorized | No Comments

Lietuvoje vis netylant kalboms apie seksualinio priekabiavimo skandalus, „metoo“, smurto panaudojimą prieš moteris, kalbama apie viską, išskyrus apie tai, kaip apsaugoti nukentėjusias ir neleisti panašiems atvejams kartotis.

Dauguma žmonių mano, kad smurtas šeimoje tik fizinis. Deja, bet daug dažniau pasitaikantys – psichologinio smurto atvejai, kai auka yra engiama, žeminama, diskriminuojama. Statistiškai Lietuvoje daugiau smurtaujama prieš moteris nei prieš vyrus. Bendrais duomenimis 2017 m. užfiksuoti 10 968 smurto artimoje aplinkoje atvejai. Po jo sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą patyrė net 3666 moterys. 421 moteriai buvo grasinama nužudymu arba ji buvo terorizuojama. Šie skaičiai išties gąsdina. Net baisu pagalvoti, kiek dar yra atvejų, kurie nebuvo užfiksuoti. Maža to, privalu paminėti, kad net penktadalis smurto – pasikartojantys smurto atvejai.

Valstybės vadovai neturi vieningos nuomonės, kaip turėtų būti kovojama su šia problema. Priėmus smurto artimoje aplinkoje įstatymą, padaugėjo policijos pareigūnų iškvietimų, tačiau pareigūnai kovoja tik su pasekmėmis. Maža to, dauguma tyrimų buvo nutraukti dėl įrodymų trūkumo. O ir kas iš to tyrimo, jei smurtautojas pareigūnų yra suimamas tik 48 valandoms, o po jų gali grįžti atgal į namus ir toliau smurtauti. Jei ne fiziškai, tai psichologiškai. Ir už tai jam niekas negresia.

Čia galėtume imti pavyzdį iš Ispanijos, kur beveik visos bylos dėl smurto artimoje aplinkoje pasiekia teismus. Bylos svarstymo laikotarpiu aukomis yra pasirūpinama. Joms ir jų vaikams suteikiamas prieglobstis, teikiamos psichologo, teisininko, socialinio darbuotojo konsultacijos.

Tuo tarpu Švedijos patirtis tokia: jei įtariama, kad vyras namuose smurtauja prieš moterį, bet apie tai praneša ne šeimos nariai, o kaimynai, giminės ar kolegos (kurie, be kita ko, yra labai visuomeniški), pareigūnai kreipiasi į šeimą, skiria jai psichoterapeutus ir kai, galiausiai, auka prisipažįsta patyrusi smurtą, ji yra nedelsiant atskiriama nuo smurtautojo. Nukentėjusioji lieka gyventi savo namuose, jai skiriama specialistų pagalba, o vyras, kol vyksta tyrimas, gyvena specialios paskirties būste.

Nors mūsų valstybė neskiria pakankamai lėšų šiam klausimui spręsti, telkia labai mažai pajėgumų, galime pasidžiaugti bent jau tuo, kad savivaldybės imasi iniciatyvos steigti nukentėjusiųjų nuo smurto šeimoje krizių centrus. Tokiuose centruose buriama kvalifikuotų specialistų komanda, kuri gali suteikti pagalbą nukentėjusiajai ir ją apsaugoti. Džiugu, kad tarp iniciatyvių savivaldybių yra ir Kauno miesto. Labai svarbu, kad Krizių centruose moterys su vaikais galėtų apsistoti, kol vyksta skyrybų procesas.

Žinoma, krizių centrai gelbsti tik tuo atveju, kai moteris kreipiasi pagalbos, ryžtasi skirtis su vyru. Dažna nukentėjusioji bijo, kad skyrybų atveju neteks dalies ar net viso pajamų šaltinio (jei vyras yra vienintelis dirbantysis šeimoje), būsto, turės viena mokėti banko paskolas, todėl skirtis net nesvarsto. Maža to, atsisako tolimesnio bendradarbiavimo su pareigūnais ir atsiima savo kaltinimus: „kad būtų kuo mažiau problemų“. Siekdami paskatinti moteris išdrįsti pasipriešinti smurtautojui, privalome pasirūpinti smurtą patiriančių moterų visapusišku saugumu po skyrybų: visišku smurtautojo atribojimu nuo aukos, aukai skiriant visą įmanomą psichologinę, medicininę, finansinę pagalbą iki tol, kol moteriai praeis potrauminis šokas. Tik tokiu atveju moterys nebijos kalbėti. O tik kalbėdamos jos gali sustabdyti smurtą.

Dabar vykstančios akcijos, skirtos atkreipti visuomenės dėmesį į smurtą prieš moteris, yra labai teisingos ir reikalingos, tačiau jose įvardijamos tik pasekmės. Džiugu, jog socialdemokratės moterys užsiima smurto prieš moteris prevencija: rengia mokymus, paskaitas, apie tai šviečia jaunąją kartą. Taip pat organizuoja mitingus, kuriuose aktyviai pasisako už moterų teises. Dauguma lietuvių, žinoma, pratę savo problemas spręsti patys, tačiau kreiptis į specialistus būtų daug veiksmingiau.

Vyriausybė savo ruožtu turi stengtis daryti viską, kad smurto prieš moteris atvejai būtų sprendžiami ne tik savivaldos lygiu, bet ir taptų prioritetiniu klausimu Vyriausybės darbotvarkėje. Jei priimti įstatymai neveikia, reikia juos tobulinti arba keisti. Dabartinėje situacijoje pareigūnai net nevažiuoja į iškvietimo vietą, jei skambutis pasirodo „nepakankamai įtikimas“. O jeigu atvažiavę į įvykio vietą neranda smurto žymių, vyras nėra apsvaigęs nuo alkoholio, nepaisant to, kad moteris sako, jog jai ką tik grasino, pareigūnai nieko negali padaryti, nes „grasinimas dar nėra smurtas“. Tokia situacija turi keistis nedelsiant. Ne tik Kaune, bet ir visos Lietuvos mastu.