All Posts By

admin

Kauno Laisvės alėja nuvilnijo 100 metrų šimtmečio trispalvė

By | Uncategorized | No Comments

Vasario 16-ąją, minint Valstybės atkūrimo šimtmetį, didžiuosiuose šalies miestuose nuo ryto vyko šventiniai renginiai. Kaune šios istorinės dienos minėjimas prasidėjo šimtų žmonių eisena Laisvės alėjoje su 100 metrų ilgio trispalve, simbolizuojančia 100-ą metų nuo to momento, kai buvo padėtas modernios Lietuvos valstybės pagrindas.

Nemenko iššūkio – pasiūti 100 metrų vėliavą – ėmėsi kaunietė Jūratė Vasiliauskienė. Moteris ją siuvo buitine siuvimo mašina savo namuose. Dėl šios ypatingos misijos visuomenininkė aukojo savo atostogas. Per parą prie siuvimo mašinos Jūratei tekdavo praleisti po 8 ir daugiau valandų.

„Žmonės kelia trispalvę, o aš ją siuvu, – šypsojosi prieš keletą dienų prie šio atsakingo darbo vis dar plušėjusi Jūratė. – Pareiga, atsakomybė, sąžinė – tai žodžiai, kurie man įrašyti trispalvėje.“

Šiai vėliavai iš viso buvo sunaudota 300 m ilgio ir 4,5 m pločio medžiagos.

Akcijos sumanytojai ir organizatoriai – Kauno socialdemokratai – kvietė kauniečius burtis prie šimtmečio trispalvės, išreikšti pagarbą praeičiai ir įsipareigojimą puoselėti Lietuvos žmonių vertybes dabar ir ateityje.

100 m trispalvė buvo išskleista prie Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. 11 val. čia prasidėjusi tradicine tapusi iškilminga moksleivių, studentų bei visuomeninių organizacijų eisena nusidriekė iki Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio.

Socialdemokratija – populiariausia politinė kryptis. Misija įmanoma?

By | Uncategorized | No Comments

Kaip manote, ar daug Lietuvos piliečių žino, kas išties yra socialdemokratija ir socialdemokratų partija? Štai, pavyzdžiui, partija skaičiuoja jau 120 gyvavimo metus, o pati idėja remiasi trimis pamatinėmis vertybėmis: laisvės, lygybės ir solidarumo. Lygybė, beje, yra didžiausia siekiamybė darbo santykiuose, ji labai svarbi, kai kalbame apie lytiškumą.

Socialinės apklausos aiškiai parodo, kad mūsų, socialdemokratų, elektoratas – vyresni, pusę amžiaus perkopę žmonės. Žinoma, tai didelė vertybė, nes šie žmonės už partiją balsuoja metai iš metų, yra jai lojalūs ir tiki jos ateitimi. Klausimas – kiek iš balsuojančiųjų tikrai žino socialdemokartijos ideologiją ir gali ją paaiškinti savo palikuonims? Štai, pavyzdžiui, Vokietijoje susiformavusi fenomenali situacija, kai vaikai balsuoja taip, kaip balsuoja tėvai, o tėvai – taip, kaip seneliai, nes tiki, kad jei elgsis vyresniųjų pavyzdžiu – bus užtikrinta šalies gerovė. Kodėl taip negalėtų būti ir Lietuvoje?

JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje jaunimas balsuoja už kairiuosius, nes socialdemokratinės idėjos skelbiamos aiškiai ir suprantamai. 2016 m. JAV prezidento rinkimuose didžioji dalis galinčių balsuoti jaunesnių nei 30 metų žmonių, balsavo už kairįjį Bernie Sanders‘ą. Jaunimo tarpe jis laimėjo daugiau balsų nei Hillary Clinton ir Donald Trump‘as kartu sudėjus.

O Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje jaunimas, netgi, aktyviau eina į rinkimus nei vyresni rinkėjai. Pavyzdžiui, D. Britanijos kairiųjų lyderis Jeremy Corbyn‘as yra vienas didžiausių nuomonės formuotojų jaunimui. Jis toks charizmatiškas, kad jo Instagram paskyrą seka 146 tūkst. sekėjų ir jų skaičius vis didėja. Kodėl? Jaunimas supranta, kad socialdemokratija kovoja už nemokamo mokslo garantijas, darbo užtikrinimą, pagalbą šeimoms, socialinės nelygybės mažinimą.

Tad, kodėl Lietuvos jaunimas vis dar balsuoja už dešiniuosius? Tam tikra prasme tai – mados dalykas. Kita vertus, nuolatinis lyginimas su komunistais taip pat netraukia jauno rinkėjo. Tik ar tas jaunimas žino, kad žmogaus teisių, klimato kaitos, aplinkosaugos klausimais liberalų ir socialdemokratų požiūriai sutampa. Ar žino ir tai, kad balsuodami už konservatorius jie niekada negaus visiems lygiai prieinamo išsilavinimo ir, net jei bus talentingi, tačiau neišgalės susimokėti už studijas, galės nė nesvajoti apie karjerą?

2016 metų Seimo rinkimuose konservatoriai surinko beveik visus jaunųjų rinkėjų balsus, ir jiems pavyko tai padaryti, pasitelkus tikslinę komunikaciją ir charizmatiškus jaunus žmones (įtraukiant juos į pirmąsias partijos sąrašo eilutes). Socialiniuose tinkluose buvo pristatoma ne tik rinkiminė programa, rengiamos gyvos konferencijos, balsavimai, bet ir organizuojamos akcijos, buvo kviečiama į renginius, susitikimus. Tuomet panašiems dalykams vykdyti socialdemokratams pritrūko ryžto. O kažkam tai pasirodė visai nerimta komunikacijos priemonė…

Kada jaunimas ims balsuoti už LSDP? Tada, kai kiekvienas bičiulis pradės vykdyti komunikaciją socialiniuose tinkluose, kai pateiks socialdemokratijos istoriją ir ideologiją tokias, kokios jos yra iš tikrųjų, o ne tokias, kokios egzistuoja sovietmetį menančių piliečių pasakojimuose. Mūsų skyriai, išties, turi labai charizmatiškų ir įkvepiančių lyderių, kuriais norėtų sekti jaunimas. Garsiai komunikuojant LSDP poziciją, nuveiktus darbus, jaunimas taptų ištikimiausiais socialdemokratų rinkėjais.

Partija atsinaujina, todėl naujas mūsų šūkis galėtų būti „LSDP – populiariausia politinė kryptis“. Ir ji, išties, tokia gali būti. Dabar, kai žmonės palieka namus ir išvažiuoja svetur, ieškodami geresnio gyvenimo, mūsų idėjos yra geriausia, ką gali pasiūlyti Lietuvos politinės jėgos, norėdamos išsaugoti piliečius, išsaugoti Lietuvą.

Kuo didesnis jaunų žmonių įtraukimas į valstybės sprendimų priėmimo procesus, į vaiką orientuota, ne „pašalpinė“ šeimos politika, nemokamas aukštasis mokslas, finansinis ir psichologinis saugumas dirbančiam jaunam žmogui – kertiniai dalykai, už kuriuos pasisako socialdemokratai. Mūsų užduotis yra padėti jaunam žmogui atskirti grūdus nuo pelų ir dėmesį skirti ne „saldainio popierėliui“, o turiniui, kuris, kaip ir Lietuvos ateitis – jaunas žmogus. Mums rūpi.

Ar egzistuoja branda alkoholio vartojimui?

By | Uncategorized | No Comments

Gražiausios metų šventės – puiki galimybė pasidalinti geriausiais praėjusių metų prisiminimais, tačiau švenčių svaigulys turi ir neigiamą pusę.

Statistika vis dar negailestingai rodo, kad šiomis dienomis greitosios pagalbos linijos sulaukia daugiausiai iškvietimų dėl apsinuodijimų. Daugiau nei pusė jų – apsinuodijimai alkoholiu, o atvežtieji būna nė nesulaukę 18-os metų. Paaugliai, kuriems pasitikintys tėvai leidžia naujųjų metų sutiktuves švęsti draugų būryje, dažnai nė nesulaukia vidurnakčio ir, geriausiu atveju, apsvaigę užmiega. Praėjusių metų statistika gąsdina: iš 217 greitosios pagalbos gautų pranešimų apie apsinuodijimus, apsinuodijusių alkoholiu buvo net 52 proc., o visų pacientų amžius nuo 10 iki 16 metų. Higienos instituto duomenimis 2016 m. dėl tiesiogiai su alkoholiu susijusių priežasčių Lietuvoje mirė 670 žmonių.
Nuo 2018 m. sausio 1 d. įvedamas įstatymas, pagal kurį nusipirkti alkoholio bus galima ne sulaukus pilnametystės, o sukakus 20-čiai metų. Dauguma piktinasi, neva, kokia tai pilnametystė, jei negali elgtis kaip suaugęs. Žinoma, pilnametis asmuo gali būti šaukiamas į kariuomenę, kurti šeimą ir yra visiškai atsakingas už savo veiksmų pasekmes. Beje, tuoktis ir gimdyti vaikus Lietuvoje, gavus tėvų leidimą, galima ir būnant 16 metų.

Tačiau čia ir reikėtų atkreipti dėmesį į atsakomybę. Išsakyta daugybė argumentų dėl valdžios nepasitikėjimo jaunimu. Visiškai tam nepritariu. Mano nuomone, valdžia kaip tik nori pagelbėti jaunimui ir jį apsaugoti. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad 16-20 metų amžiaus tarpsnis yra pats rizikingiausias priklausomybei nuo svaigalų išsivystyti. Taip pat, kaip jau anksčiau minėjau, daugybė mirčių, sukeltų apsinuodijus alkoholiu, naikina mūsų jaunąją kartą.

Piktinantis pamirštama daugybė dalykų, kurie leidžiami tik sulaukus 20-ies metų amžiaus. Juk kazino lošti galima tik nuo 21-erių, kandidatuoti į savivaldą – nuo 20-ies, į Seimą – nuo 25-erių, o norint tapti prezidentu reikia palaukti net iki 40-ies. Jei 18-metis tikrai gali būti toks brandus, kodėl, tuomet, nesiūloma ką tik mokyklas baigusiems jaunuoliams valdyti valstybės?

Jungtinėse Amerikos Valstijose pirkti alkoholį leidžiama nuo 21-erių metų amžiaus. Naujos diskusijos dėl amžiaus kartelės nuleidimo iki 18 metų, kyla periodiškai, tačiau amerikiečiai negailestingi. 39 valstijose buvo atliktas tyrimas, kai amžiaus cenzas buvo sumažintas iki 18 metų. Nustebsite – nelaimingų atsitikimų, nusikaltimų ir seksualinių nusikaltimų dėl alkoholio poveikio, skaičius padidėjo iki 67 proc. Merginų, kurios pastojo iki 18 metų būdamos apsvaigusios nuo alkoholio, skaičius pakilo daugiau nei tris kartus. Tokie, skaičiai, išties, gąsdina.

Ar draudimas pirkti alkoholinius gėrimus jaunesniems nei 20-ies metų amžiaus jaunuoliams sumažins alkoholizmą Lietuvoje? Apklausose dalyvavę 18-25 metų jaunuoliai pateikė atsakymus, kad vidutiniškai 36 dienas per metus vartojo alkoholį, kurio suvartojimo kiekis sudarė apie 5 vnt. gėrimo per dieną. Paskaičiuota, kad 70 kg žmogui išgėrus tokį kiekį svaigalų, alkoholio koncentracija kraujyje sudaro 0,12 proc. Turbūt, nereikia nė sakyti kaip tai paveikia žmogaus refleksus, suvokimą, koncentraciją. Statistika rodo, kad panašių išgertuvių metų padaugėja savižudybių atvejų, nelaimingų atsitikimų, susižalojimų. Kaipgi kitaip galėtų būti, kai žmogus sąmoningai beveik savęs nekontroliuoja? Todėl, politika, kuri gali pakeisti jaunimo alkoholio vartojimo būdus ir mastą, gali iš esmės paveikti ir populiacijos mirtingumą.

Savo ruožtu siūlyčiau padidinti amžiaus cenzą ir greitųjų kreditų įsigijimui. Vos sulaukę 18 metų, Lietuvos piliečiai gali skolintis iš greitųjų kreditų bendrovių. Liūdna, tačiau dauguma jaunuolių nėra pajėgūs atiduoti skolas, į jas klimpsta dar giliau. Panašūs atvejai skatina emigraciją ir darbą šešėlyje. Vis dažniau pasitaiko ir savižudybių dėl nepakeliamos skolų naštos. Manau, kad valstybė parodytų savo susirūpinimą ir norą apsaugoti jaunąją kartą, padidindama amžiaus cenzą imti paskolas.

Valstybė jaunimu ne tik pasitiki, bet ir tiki. Branda tikrai nėra įrodoma galimybe nevaržomai vartoti svaigalus. Juolab, kad šiais laikais, net tarp vyresnių asmenų, gero tono ženklu tampa nebeišgerti net ,,tos vienos taurės, kuri dar leidžia vairuoti”. Aš taip pat tikiu, kad besaikis alkoholio vartojimas liausis, o Lietuva turės vis daugiau atsakingų ir jokiomis prasmėmis nepriklausomų piliečių.

 

Kauno gyventojai turi važinėti viešuoju transportu nemokamai!

By | Uncategorized | No Comments

Rugsėjo mėnesį Kaunas turėjo vieną dieną be automobilio. Miesto tarybai pritarus visi šią dieną galėjo troleibusias ir autobusais važiuoti nemokamai. Taip kauniečiai buvo skatinami bent vieną dieną atsisakyti automobilio.
Atsiradus galimybei važiuoti viešuoju transportu nemokamai, troleibusuose ir autobusuose keleivių srautas padidėjo keletu tūkstančių o automobilių srautas buvo pastebimai sumažėjęs.
Šie rezultatai yra puiki proga grįžti prie diskusijos dėl nemokamo viešojo transporto gyventojams, kurie yra deklaravę gyvenamąją vietą Kaune. Jau iš vienos nemokamo viešojo transporto dienos galima prognozuoti būsimus keleivių srautus bei priimti ilgalaikius sprendimus.
Nemokamas viešasis transportas labai teigiamai paveiktų darnų judumą mieste, sumažėjus automobilių srautams būtų mažiau teršiama aplinka, išvengtume eismo spūsčių, mažėtų avaringumas ir žuvusių kelyje skaičius.

Viešasis transportas šiaip ar taip neišsilaiko be miesto savivaldybės dotacijų. O nusprendus jį padaryti nemokamą miesto gyventojų kiekis kaipmat išaugtų, nes toks sprendimas paskatintų žmones deklaruoti gyvenamąją vietą Kaune. Tokį sprendimą, tikėtina, dažniau priimtų žmonės, kurie dirba ir gyvena Kaune, tačiau savo gyvenamąją vietą yra deklaravę pas tėvus, gyvenančius toliau nuo Kauno. Kuo mieste daugiau žmonių, tuo daugiau surenkama gyventojų pajamų moeksčio miestui, o sumažėjus eismo srautams mažiau lėšų reiktų skirti gatvių remontui.
Viešasis transportas yra socialinė paslauga, o jei ši paslauga būtų nemokama – labai palengvintų gyvenimą kauniečių šeimoms. Viena šeima per mėnesį sutaupytų iki 100 eurų, per metus iki 1200 eurų. Galima atlikti tikslius skaičiavimus, bet, tikėtina, kad miestui tai nekainuotų daugiau nei dabar, kai viešasis transportas yra mokamas.
Tai gana gerai iliustruoja Talino patirtis. Nemokamo viešojo transporto idėją Estijos sostinėje 2013 m. iškėlė buvęs meras Edgaras Savisaaras, kuris šiuo klausimu surengė net miesto referendumą. Norėdamas nemokamai naudotis viešuoju transportu asmuo turi būti deklaravęs savo gyvenamą vietą Taline – tai reiškia, kad miestas per metus gauna apie 1000 eurų nuo kiekvieno gyventojo sumokamo pajamų mokesčio. Rezidentai tik turi nusipirkti 2 eurų vertės „žaliąją kortelę“, toliau visos kelionės nemokamos. Per metus miestas dėl to uždirba apie 20 mln. eurų.

Žinoma, teisūs ir tie, kurie sako, jog nemokamą transportą užtikrinančio miesto gyventojų skaičius ir pajamos didėja šalia esančių regionų sąskaita, nes žmonių sumokami pajamų mokesčiai keliauja į miesto biudžetą. Be to, bet kuris miestas nesiplės nuolat, egzistuoja plėtros ribos.
Siūlytina Kaunui atlikti studiją ir apskaičiuoti, kokią finansinę, socialinę ir aplinkosauginę naudą miestui galėtų atnešti nemokamas viešasis transportas, kaip tai galėtų sumažinti transporto srautus. Šiuo atveju kalbama apie nemokamą transportą tik nuolatiniams miesto gyventojams, o miesto svečiai juo važinėtų mokamai.
Vienos dienos nemokamo viešojo transporto akcija parodė, kad ne visi vairuotojai beviltiškai priaugę prie savo automobilių ir nemokamas transportas tikrai paskatintų persėsti iš automobilio į troleibusą ar autobusą.
2016 m. publikuotame Oded Cats, Yusak O Susilo ir Triin Reimal straipsnyje „The prospects of fare-free public transport: evidence from Talllinn“ teigiama, kad įvedus naujovę naudojimasis viešuoju transportu paaugo 14 proc., važinėtojų individualiais automobiliais sumažėjo 5 proc., tačiau 40 proc. sumažėjo vaikščiotojų pėsčiomis ir 31 proc. pailgėjo bendras kelionių automobiliais kilometražas.

Nors duomenys prieštaringi, tačiau nemokamas viešasis transportas prisidėjo prie žemų pajamų Talino gyventojų mobilumo, išaugo miesto gyventojų skaičius, be to, miestiečiai labai remia šią iniciatyvą ir išsako pasitenkinimą viešuoju transportu.

Kodėl stringa „Matuko“ reforma?

By | Uncategorized | No Comments

Tik ūžtelėjus į valdžią žaliajai valstiečių bangai Lietuvą sukrėtė kraupi keturmečio Mato netektis, ištikusi berniuką po daugybės motinos ir jos sugyventinio smūgių. Dabar, prasidėjus jų teismo procesui, vėl viešai keliamas klausimas – kas kaltas?

Bet kurgi tuomet iškart po vaiko žūties iškeltas klausimas – ką daryti, kad tokie baisūs dalykai nevyktų? Juk tuomet valstiečiai-žalieji iškart paskelbė darantys reformą pavadintą „Matuko“ vardu. Kur ta vaiko teisių apsaugos reforma, kurią pirmiausiai pažadėjo Lietuvai, kurios būtinybę degdami gedulo žvakutes Matukui palaikė Lietuvos žmonės?

Juk tuomet iškart viešai ir labai garsiai buvo kalbama apie per didelius socialinių darbuotojų darbo krūvius. Buvo aiškinama, kaip jie sumažės, kaip kovai su smurtu bus pasitelkiama ir visuomenė, ir visos įmanomos valstybės tarnybos ir jų darbuotojai, kaip reikia daugiau ne tik socialinių darbuotojų, bet ir psichologų. Vaiko teisių apsaugos reforma buvo pažadėta iki šių metų liepos.

Deja, liepa jau į pabaigą, o apie reformą – tyla. Pirmiausiai startavo ne Matuko, bet urėdijų reforma, kur galima kažką nurėžti, sumažinti, atleisti iš darbo. Be to, viešojoje erdvėje tokia reforma susilaukė prieštaringų vertinimų – reformatoriai atsidūrė visuomenės dėmesio centre ir „kovojo“ už racionalias ir efektyvias įmonių pertvarkas, numodami ranka į žadėtą regionų politiką ir darbo vietas.

O sumuštų, neprižiūrėtų Lietuvos vaikų istorijos rikiuojasi viena po kitos. Policijoje jau po Matuko mirties užfiksuota daugiau kaip tūkstantis pranešimų apie smurtą prieš vaikus. Pareigūnai kone kasdien sulaukia pranešimų apie smurtą ar galimą smurtą prieš vaikus, nedarbo laiku jie priversti pasirūpinti tais vaikais, ir kaip jie patys sako, kartais neturėdami, kur dėti vaikų iš smurtaujančių šeimų, turi juos atiduoti giminėms, netgi kaimynams. Įsivaizduokit tokių vaikų būseną, kai jį primuša artimiausi žmonės, tada atvažiuoja policija, jį „areštuoja“ ir perduoda kaimynams. Jie patiria turbūt trigubą stresą. O kur tie psichologai, apie kurių poreikį tiek daug kalbėta.

Baisiausia, kad ne tik reformas žadėjusieji valstiečiai nutilo smurto prieš vaikus tema, bet ir nusivylusi visuomenė į pranešimus apie smurtą jau ėmė reaguoti daug abejingiau – tai tampa norma, nes vis tiek niekas nieko nekeičia.

Taip ir liko socialiniai darbuotojai socialinių sluoksnių apačioje su savo 500 eurų alga. Tiesa, jie turi patys įsivertinti, koks rizikos lygis jų lankomose šeimose ir, jeigu mato, kad smurto tikimybė didelė, lankosi dažniau, o ne porą-tris kartus per mėnesį. Vis dėlto, jeigu socialiniai darbuotojai bandydami apsaugoti vaikus, kurių atžvilgiu gali būti smurtaujama, prisiima atsakomybę dažniau lankydamiesi asocialiose, girtaujančiose šeimose, tai atlyginimo dydis visiškai nesikeičia. Tuos 500 eurų jie gauna – ar užsuka į tą šeimą dukart per mėnesį, ar dukart per savaitę, ar kasdien. O juk eidami į tokios šeimos namus kiekvieną kartą patiria riziką ir stresą.

Galima sakyti Matuko istorija gali pasikartoti bet kurioje kitoje Lietuvos vietoje, bet kurioje kitoje šeimoje, tik bus ne Matuko, o Taduko, Godutės ar bet kurio kito vaiko vardu pavadinta tragedija. Ar vėl bus šaukiama apie tokiu vardu pavadintą reformą ir nieko nedaroma?

135 smūgiai rankomis, diržu, laidu keturmečiui berniukui. Prokurorai nustatė, kad vaiką talžė ir motina, ir jos sugyventinis. Dabar abu teisme verčia kaltę vienas kitam, netgi sėdėti atsisako kartu kaltinamųjų suole. Dabar gi atrodo, kad nieko nedarančių vaidmenyje atsiduria ir patys reformatoriai. Nebegirdėti gerbiamo ministro Lino Kukuraičio pasisakančio, o kas toliau? Ar taip ir trypčiosime pusiaukelėje? O gal trukdo tai, kad pertvarkant vaikų teisių apsaugos sistemą nebėra ką nurėžti, nukirpti, sumažinti ir optimizuoti? Atvirkščiai, šiuo atveju, reikia sukurti, pridėti, motyvuoti ir pasirūpinti.

Pagalba Kauno šeimoms

By | Uncategorized | No Comments

Kauno miesto savivaldybė kartu su partneriais įgyvendina projektą „Kauno bendruomeniniai šeimos namai“, kurio tikslas – sudaryti sąlygas Kaune gyvenančioms šeimoms gauti kompleksiškai teikiamas socialines-psichologines paslaugas, siekiant įgalinti šeimą įveikti iškilusias krizes kol dar nėra iškiluosių problemų arba kol problemos nėra tokios didelės, kad paveiktų šeimos narių socialinę integraciją, kad būtų galima išvengti bedarbystės, skurdo, vaikų nepriežiūros, nevaldomų įtampų šeimos narių tarpusavio santykiuose bei derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus.
Šis projektas skirtas ne tik socialinės rizikos šeimoms.

Paslaugos yra prieinamos ir šeimoms, kurioms būtini tėvystės mokymai, psichologinė pagalba, šeimos įgūdžių ugdymo ir sociokultūrinės vaikų priežiūros paslaugos.

Užimtumo didinimo programa

By | Uncategorized | No Comments

užimtSiekiant kurti palankią aplinką naujovėms ir kūrybiškam mąstymui sprendžiant su užimtumu susijusias problemas, vietinėms ir plėtros strategijoms bei veiksmams Kauno miesto taryba patvirtino užimtumo didinimo programą.

Tikslinė grupė – asmenys, 2016-2017 metais baigę profesines mokyklas ir kolegijas, neturintys praktinio darbo patirties ir užsiregistravę Darbo biržoje, esantys piniginės socialinės paramos gavėjai, gyvenantys socialinės rizikos šeimose.

Įgyvendinus programą bus kompleksiškai išspręstos šiuo metu itin aktualios gyventojų užimtumo problemos, sutelkiant verslo, švietimo ir darbo rinkos sektorius, taip pat įtraukiant socialinius partnerius į užimtumo politikos formavimą.

Auginti vaikus – taip pat darbas

By | Uncategorized | No Comments

merginosKaip ir reikėjo tikėtis, vos viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie socialdemokratų siūlomą vaiko pinigų idėją, netruko sureaguoti politikai ir apžvalgininkai. Tačiau net ir gan siauriems interesams atstovaujantys ekspertai, matyt, nebeturi argumentų įtikinti visuomenę, kad vaiko pinigų nereikia ar jie būtų žalingi.

Tiesa, neoliberalių ideologinių klišių, kad ir apie „išlaikytinius” ar „pašalpinius” vis dar pasitaiko. Tačiau, tikėtina, kad pagaliau visuomenės dauguma jau supranta su kokiais iššūkiais šiandien susiduria Lietuva ir jos žmonės.
Ir vaiko pinigai gali būti ta maža paspirtimi ir žingsneliu pirmyn, siekiant gerovės Lietuvos visiems. Gedimino Kirkilo iškeltą idėją apie vaiko pinigus greitai pasigavo ir koalicijos partneriai valstiečiai – žalieji, įtraukę juos į mokesčių reformos gaires. Tiesa, valstiečiai – žalieji siūlo gerokai sumažintus vaiko pinigus.
„Tačiau būtina užtikrinti, kad ši parama bus reikšminga pagalba šeimoms, o ne mažareikšmiai kišenpinigiai“, – sako naujasis LSDP primininkas Gintautas Paluckas, pabrėždamas, kad solidūs vaiko pinigai (100 ar daugiau eurų už vaiką) turi būti skiriami visoms šeimoms nepriklausomai nuo pajamų dydžio ir nuo to, kelintas vaikas šeimoje.
Mums reikia visuomenę matyti ir suvokti žymiai plačiau jau šiandien. Juk suteikdami tokią paramą vaikui, gal galėsime ir iš piktnaudžiaujančių tėvų daugiau atsakomybės, daugiau pagarbos atžalai paprašyti. Gal tai bus, kad ir maža, bet paskata ar galimybė kažkam ištrūkti iš skurdo ar žalingų įpročių rato. Juolab, tokia parama, nėra pašalpa, kurios reikia eiti ir nusižeminus prašyti. Kita vertus, jei taip vertiname darbą, ar auginti vaikus nėra svarbiausias, sunkiausias ir atsakingiausias darbas, toks būtinas visuomenei ir valstybei būti?
Štai kodėl vaiko pinigai yra teisinga idėja. Ar didelė problema, jei mes visi – Lietuvos žmonės – savo mokamais mokesčiais prisidėtumėme prie tėvų, auginančių tėvų gerovės? Žinoma, būtina investuoti ir į šveitimo, sveikatos apsaugos ir kitas socialines sritis, bet visuma ir yra gerovės valstybės pagrindas. Ir, sutikite, tai žymiai geresnė investicija nei kokio nors žvyrkelio asfaltavimas, nes tuoj jais nebus kam važiuoti. Šimtus kartų apverkta Lietuvos emigracija nesustos, jei ir toliau ją stabdysime šūkiais ir nacionaliniais susitarimais, nugulančiais į stalčių strategijas. Juolab, emigracijos nesustabdysime, kurdami valstybę tik pasiturintiems, o kitiems palikdami tik pasirinkimo teisę tarnauti už centus ar emigruoti į didesnės lygybės šalis.
Investicinio klimato gerinimas ir verslumo skatinimas yra gerai, bet tai, jokiu būdu, negali užgožti kitų valstybės ir visuomenės poreikių ir galimybių ribojimo. Metas pradėti kalbėti apie investicijas į ateities Lietuvą, nes jokios technologijos, jokie išradimai nebus reikalingi, jei šioje šalyje neliks žmonių. Netrukus, emigracija ir žemas gimstamumas virs gilia demografine krize. Jau dabar mažėja jaunimo, o ir tas likęs žvalgosi į vakarų pusę.
Štai, kad ir žvelgiant į tyrimus, matyt, kad artėja universitetų tuštėjimo metas. Ir ne tik universitetų. Pavyzdžiui, Kauno apskrityje 2021 metais abiturientų bus 28% mažiau nei buvo 2015 metais. O kur garantijos, kad ir jie neatidėlios turėti vaikų? Tikėtina, Lietuvoje jau labai greitai turėsime visuomenę, kurioje vyraus pagyvenę žmonės su mažomis pensijomis, brangiomis ir prastomis socialinėmis paslaugomis. Būtent todėl, Lietuva privalo atsikratyti kelis dešimtmečius vyravusios politikos – kiekvienas už save. Turi vaiką – turi problemą, kurią pats ir išsispręsk. Lietuva privalo tapti draugiškesne valstybe šeimoms. Ir tai pasakytina, ne tik apie vaiko pinigus, bet ir apie pirmąjį būstą, galimybes derinti darbą ir šeimos poreikius, plėtoti vakarietiška požiūrį į švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinę politiką.
Žinoma, žmonės vaikų susilaukia ne dėl pinigų. Bet juos atideda, turėdami jų nepakankamai ir būdami nesaugūs. Be to, prisiminkime, kada Lietuvoje buvo didžiausias gimstamumo šuolis ir kas yra tie, taip su šypsena vis pavadinami, Vilijos Blinkevičiūtės vaikai?

Parkavimas Kauno centre – apaugęs privilegijomis ir pateptaisiais

By | Uncategorized | No Comments

Automobilių parkavimo mokesčiui tiesiogiai paliečiant vis daugiau kauniečių, būtina prisiminti ir tuos, kurie nesibaimina naujų parkavimo rinkliavų vingrybių. Iki pasikeičiant miesto valdžiai privilegijuotųjų sąrašas išsiplėtė tiek, kad suskaičiuoti visus specialius leidimus darosi sudėtinga.

Eiliniams kauniečiams metinis leidimas (su teise statyti automobilį visose parkavimo zonose) atseina 608 eurus. Kai kaina tokia didelė – prasideda privilegijų paieškos. Šiuo metu parkavimo leidimai nemokamai išduodami žiniasklaidos priemonėms (pradedant laikraščių leidėjais, baigiant televizijos, radijo transliuotojais ir naujienų portalus valdančiomis įmonėmis), laidojimo paslaugas teikiančioms įmonėms ir elektromobilių valdytojams. Beveik 6 kartus pigiau (už 104 eurus) leidimus gali įsigyti savivaldybės darbuotojai (ir tarybos nariai), kriminalinės žvalgybos pareigūnai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno padalinio tarnautojai, konsulinių įstaigų darbuotojai. Tik apie pusę kainos už metinius leidimus moka Savivaldybės kontroliuojamų įmonių, Savivaldybės viešųjų ir biudžetinių įstaigų transporto priemonių valdytojai.

Ne be pagrindo kyla klausimas, kodėl savivaldos tarybos nariai, žiniasklaidos ar savivaldybės ir jos įstaigų darbuotojai yra privilegijuotesni už, pavyzdžiui, miesto centre esančios parduotuvės kasininkes, kavinėje dirbančias padavėjas, banko vadybininkus, spaudos kioskų, teatrų, universitetų darbuotojus? Dėl tokios nelygybės miesto centras užgrūstas lengvatinius leidimus turinčių žmonių automobiliais. Visą darbo dieną šie automobiliai paliekami brangiausiose parkavimo zonose. Akivaizdu, kad privilegijuotųjų sąrašas ilgas, bet parkavimo vietų skaičius ribotas, todėl miestas netenka pajamų.

Panaikinus parkavimo leidimų lengvatas, būtų mažinamas privilegijuotųjų fizinių ir juridinių asmenų skaičius. Tai prisidėtų prie lygiateisiškumo, nešališkumo ir socialinės lygybės principų užtikrinimo visų kauniečių atžvilgiu. Neabejotina, kad ne visi privilegijų netekę asmenys ims ir įsigys leidimus už pilną kainą. Privilegijų atsisakymas sumažintų centrinių miesto gatvių taršą ir apkrovimą automobiliais, paskatintų sėdimą darbą dirbančius savivaldybės ir jos įstaigų administracijos darbuotojus naudotis viešuoju transportu.

Priimdami nepopuliarius sprendimus Kauno savivaldos tarybos nariai ir administracija mėgsta precedentų ieškoti žvalgydamiesi į kitus miestus. Štai, pavyzdžiui, apmokestinant Kauno centro daugiabučių kiemus buvo remiamasi Klaipėdos patirtimi. Didieji Lietuvos miestai tokių parkavimo privilegijų, kokios yra Kaune – nesuteikia. Laikas Kaunui atsisakyti pateptųjų ir naikinti oficialias bei neoficialias privilegijas ne tik parkavimo, bet ir kitose srityse. Socialinė lygybė yra vienas iš būtinų šiuolaikiško miesto principų.

Pirmasis šeimos būstas – padedant valstybei!

By | Uncategorized | No Comments

imgp3769Ne, šį kartą nekalbėsiu apie šeimos koncepcijas ir apibrėžimus. Pasakysiu tik tiek, kad man kaip socialdemokratui, šeimos gali būti visokios ir jų nereikia sprausti į visokius religinius, moralinius ar fizinius rėmus. Ypač dabar, kai mūsų šalis susiduria su demografiniais iššūkiais, o ateityje jie taps bene svarbiausia mūsų šalies problema. Ką daryti, kad Lietuvoje žmonės ne tik liktų, bet ir norėtų auginti vaikus, kad mūsų atžalos augtų sveikos ir laimingos, kad tėvystė netaptų kažkokia didelių aukų reikalaujančia privilegija?

Mūsų šalyje daug jaunų žmonių ilgam atidėlioja sprendimą susilaukti vaikų. Juos atgraso tiek nežinia dėl ateities, tiek ir socialinė – ekonominė bazė. Kur auginti vaikus, jei dar gyveni su tėvais, o įpirkti būstą – neįmanoma? Taip, gali imti paskolą komerciniame banke ar stogą virš galvos bandyti nuomotis nežmoniškom kainom. Tačiau ne visiems lemta, ne visų pajamos leidžia tokią galimybę, o ir ateities perspektyva neaiški.  Ir ką daryti baigus kolegiją ar universitetą, jei gerai apmokamo darbo be patirties negausi? Taip, gali pradėti nuo nekvalifikuoto darbo už minimumą, bet pabandyk su tokiu „minimumo portfeliu“ įtikinti komercinio banko klerką, kad paskolos reikia. Tie kas bandė, pamatė banko duris ir klerko gūžtelėjimą pečiais – tavo problemos. Dar galima prašyti tėvų ar giminaičių pagalbos. Gerai jei jie gali padėti, o jei ir jie vos galą suduria su galu?

Gaila, kad Lietuvoje per visus tuos 26 –erius nepriklausomybės metus diegėme laisvosios rinkos arba neoliberalizmo ideologiją. Tai ja apsėdę mes skandavome, kad „kiekvienas už save“, „kad valstybė – našta“, kad „geriausias vaistas nuo visų ligų – laisvoji rinka“. Tik vėliau susivokėme, kad nepaisant augančios ekonomikos, pradėjome pirmauti savižudybių, psichologinių sutrikimų ar emigracijos mastų lentelėse.  Suvešėjusi nevaržoma rinka augino stambiųjų jos žaidėjų svorį priimant politinius sprendimus. Ne be politikų, įtikėjusių šia ideologija, socialiai atsakinga valstybė silpo, kol galų gale nusišalino, pamiršo savo pareigas visuomenei. O visuomenė, atrodo, nebetiki, kad gali būti kitaip. Ar gali žmonės pasitikėti valstybe, kai ji nyksta akyse. Ideologijoje, kurią mums perša tie patys komercinių bankų ir verslo remiamų asociacijų ekspertai, kur kiekvienas už save ir kur tavo problema – nėra mano problema, kur nėra visuomenės, o yra tik atskiri individai ir rinka, kurios nematoma ranka glosto arba užtvoja nelaimėliams, žmones, kurie gyvena iš samdomo darbo, stipriai demotyvuoja. Tokioje primityvioje stipriųjų doktrinoje ir naiviame tikėjime, kad viską sureguliuos rinka ir slypi mūsų problemų ir įtampų šaknys. Tad taip ir rūpinomės tris dešimtmečius savimi, kol supratome išsivaikštą ir nykstą.

Laimei, ir mūsų šalyje stiprėja supratimas, kad neoliberalizmas buvo klaidinga ir  net pavojinga doktrina. Pervertinęs „laisvosios rinkos“ dogmas prisipažino net Tarptautinis valiutos fondas.

Atėjo metas, kai tenka keisti požiūrį. Norint Lietuvoje matyti daugiau ir laimingų vaikų, visų pirma, turime galvoti ir apie esamas ir būsimas mamas bei tėčius, jų savijautą ir galimybes, o ne kiekvieno alinančią kovą už būvį. Valstybė, t. y., mes visi kartu, galime padaryti daugiau. Visų pirma, galime daug ko pasimokyti iš Šiaurės valstybių. Bet norint sekti šių šalių pavyzdžiu, visų pirma, turime stengtis sukurti stiprų visuomenės vidurinįjį sluoksnį, kuris taptų mūsų šalies visuomenės šerdimi. Tam reikės daug ir mūsų visų pastangų, drąsos, ryžto ir laiko. Todėl investicijos turi būti ne lozunginės ir ne tik į statybas ar asfaltą, o į šeimų gerovę (ne tik materialiąją). Saugūs tėvai ir laimingi vaikai – taip ar panašiai turėtų skambėti mūsų visų bendras tikslas.

Tad jei norime padėti šeimoms ir tikėtis daugiau ir laimingų Lietuvos vaikų, reikia ryžto ir drąsos patikėti, kad valstybė gali būti socialiai orientuota ir drąsi investuoti biudžeto lėšas į tėvystės įgūdžių ir sąlygų tam sudarymo priemones. Kartu siekime valstybės, kuri remtų nepakankamas pajamas gaunančias šeimas įsigyjančias pirmąjį būstą ar nuomojančias būstą rinkos sąlygomis. Tos lėšos neturėtų maitinti privačių finansinių ir nekilnojamojo turto įstaigų bei tapti dar vienu jų pasipelnymo šaltiniu. Priešingai, valstybės ir viešasis sektorius turi didinti konkurencinį spaudimą oligopolizuotoms struktūroms, nuo kurių dabar priklauso būsto prieinamumas ir jo finansavimas.

Reikėtų siekti, kad tos savivaldybės, kurios turi daug nenaudojamo gyvenamojo būsto, galėtų jį pasiūlyti jaunoms šeimoms, kad ir iš kitų savivaldybių (gerų pavyzdžių jau yra).

Šiandienos situacija prašyte prašosi kažko panašaus į valstybinį lengvatinių paskolų fondą, kuris užtikrintų jauniems žmonėms palankiomis ir prieinamomis sąlygomis įsigyti pirmąjį būstą. Šalia būsto prieinamumo problemos reikėtų plėtoti ir kitas tėvystės iššūkius lengvinančias priemones: ne tik didinti motinystės/ tėvystės ar vaiko pinigų išmokas, bet ir plėsti vaikų darželių tinklą, jų pasiekiamumą, sudaryti lankstesnes darbo sąlygas tėvams siekiant derinti karjerą su tėvystės įsipareigojimais, taip pat žmonėms auginantiems vaikus sudaryti sąlygas gauti kokybišką socialinę, medicininę ar psichologinę pagalbą.

Ir pabaigai. Siekiant šeimų gerovės užtikrinimo Lietuvoje, gal nebeverta gėdytis ir pradėti diskusijas taip pat ir apie teisingesnę mokesčių sistemą.