Monthly Archives

lapkričio 2019

Mūsų jaunoji karta – tironai?

By | Uncategorized | No Comments

Vis išgirstame apie nesuvokiamus paauglių žiaurumo atvejus. Tikriausiai visi prisimename žiauriai sumuštą paauglę iš Jurbarko, Klaipėdoje smurtaujančią paauglių gaują. Maždaug prieš mėnesį Alytaus teismą pasiekė dar vienas egzekucijos atvejis, kai nepilnamečių mušta 13-metė dėl patirtų sužalojimų ir psichologinės traumos net metus negalėjo pasirodyti mokykloje. O kiek tokių atvejų dar nepasiekia viešumos? Nejaugi tikrai auginame tironų kartą?

2018 m. nusikalstamomis veikomis buvo įtariami net 1128 nepilnamečiai ir tai tik registruoti atvejai. Realybėje tokių atvejų dar daugiau: ne visada viskas išlenda į viešumą. Kai išgirstame apie paauglių egzekucijas, natūraliai kyla klausimas: iš kur juose yra tiek daug žiaurumo, noro tyčiotis, mušti ar kitaip be gailesčio kankinti bejėgę auką? Drebančia širdimi susimąstome ir apie savo vaikus – o jeigu ir jie taps aukomis? O jeigu ir jie taps tais, kurie daro nusikaltimą arba abejingai jį stebi? Juk tie žiaurūs paaugliai tokiais negimė – mes juos užauginome.

Taisyklės, kad smurtaujančioje šeimoje augęs vaikas taps smurtautoju, nėra. Žinoma, iš arti matomas ar patiriamas smurtas gali didinti polinkį nusikalsti. Bet juk nėra ir taisyklės, kad doros ir mylinčios šeimos auginama atžala netaps smurtautoju. Todėl esu įsitikinęs, jog apie tai, kodėl vaikai nužmogėja, turėtų susimąstyti kiekvienas.
Vaikų auklėjimas – neišsemiama tema. Kiekviena šeima ir kiekvienas specialistas tikriausiai galėtų pasiūlyti begalę skirtingų būdų, kaip užauginti dorą vaiką. Vis tik, manau, kad daugelis sutiktų, jog per mažas dėmesys vaikui yra viena didžiausių auklėjimo klaidų. Dažnai tėvai neįsiklauso į vaikų bėdas, poreikius, neranda jiems laiko. Tuomet jaunuoliai išeina į gatves, kur susiduria su itin blogo elgesio pavyzdžiais. Arba, jei tėvai aprūpina materialiais dalykais, vaikai įninka į nekontroliuojamą virtualią erdvę, kompiuterinius žaidimus, televizijos pasaulį. O ką randa ten?

Žmogžudystės, klastos ir kiti žiaurumo atvejai. Psichologai teigia, kad kuo mažesniame amžiuje vaikai pradeda žaisti kruvinų scenų ir žiaurumo kupinus kompiuterinius žaidimus, tuo daugiau praranda jautrumo ir žmogiškumo.
Filmai, kuriuose išaukštinami nusikaltėliai ar žmogaus gyvybės atėmimas yra norma, aišku, taip pat yra žalingi: vaikams formuojamas neteisingas vertybių pasaulis. Būtina kontroliuoti turinį, kuris pasiekia vaikus. Ir, žinoma, skirti jiems dėmesio, drauge atrasti dominančią veiklą, kuria užsiimdami jie jaustųsi pilnaverčiais.

Tikiu, kad jokie tėvai nelinki savo atžaloms blogo, o tapti nusikaltėliais – juo labiau. Tad labai svarbi užduotis šeimai – laiku pastebėti pakitusį vaiko elgesį, ryškėjančius agresijos požymius. Neprivalome būti tobulais tėvais iš prigimties – reikia išdrįsti kreiptis į specialistus. Kai kurių auklėjimo niuansų reikia išmokti. Svarbiausia, kad ne per vėlai.
Kad ir kaip bebūtų, paauglių žiaurumas yra ne tik šeimos, bet ir visuomenės problema. Vaikai turi matyti gero, teisingo elgesio pavyzdžius, o prie to turime prisidėti visi. Kaip dažnai viešoje vietoje matydami smurto atvejus imamės veiksmų? Kaip dažnai sudrausminame geriančius, besikeikiančius ar kitaip viešąją tvarką trikdančius vaikus?

O ką jau bekalbėti apie valdžioje pasirodančius korupcijos ir galios žaidimų atvejus, nuo nusikaltimų lengvai išsisukančius žmones ir kitus pavyzdžius, kurie paauglių sąmonėje sukuria iškreiptą visuomenės vertybių portretą. Juk jaunoji karta yra mūsų visuomenės atspindys. Reikia pasitempti.
Matyt, neišvengiama, paauglių smurto atvejų, daugiau ar mažiau, vis tiek pasitaikys. Ką daryti? Tinkamai į juos reaguoti. Turime sukurti sistemą, kuri greitai ir veiksmingai funkcionuotų paauglių žiaurumo atvejais. Be abejo, turime suteikti visokeriopą pagalbą aukai ir jos šeimai. Nemažiau svarbu pagalbos ranką ištiesti ir nusikaltimą padariusiam paaugliui bei jo tėvams.
Mūsų visuomenė yra linkusi nusikaltėlį iškart nulinčiuoti, bet turime suprasti, kad jam taip pat privalu suteikti pagalbą, kad pajėgtų suvokti ir priimti atsakomybę už savo veiksmus, kad ateityje net nesusimąstytų apie jų kartojimą. Reikia dar labiau stiprinti ir patyčių prevenciją – juk būtent jos dažnai būna rimtesnių nusikaltimų pamatu. Tikiu, kad mūsų visuomenė gali būti šviesesnė, o vaikai gali būti vaikais – ne tironais.

Padėkime klimato pokyčių veikiamai Lietuvai. Tik šįkart rimtai

By | Uncategorized | No Comments

Neabejoju, jog klimato kaita yra viena didžiausių problemų, su kuria šiuo metu susiduria žmonija. Nuo oro taršos kenčia ir mūsų valstybė. O ką daro valdžia? Pasiūlo taršos mokestį? Manau, kad pats laikas susiimti. Reikia imtis veiksmų, turinčių realios naudos aplinkai.

Gaila, bet žmonės dažnai yra linkę prisitaikyti prie kasdien vykstančių klimato kaitos procesų ir neįvertina problemos masto. O juk prisitaikyti nebus galima amžinai. Turime galvoti apie ateities kartas: negalime joms palikti kraičio problemų, su kuriomis susidoroti jau gali būti vėlu. Noriu, kad mano dukros, jų vaikai ir anūkai gyventų geresniame pasaulyje. To linkiu ir Jūsų artimiesiems.

Ir nereikia būti aplinkosaugininku, kad suprastum klimato kaitos mastą. Šiurpą kelia tirpstantys ledynai, kasmet nuo oro taršos pasaulyje mirštantys žmonės. Tačiau žala yra matoma ir čia pat, mūsų tėvynėje. Aplinkosaugos sprendimus siūlantis Jungtinės Karalystės interneto portalas „GreenMatch“ šiais metais atliko ilgalaikio klimato kaitos poveikio Europai tyrimą. Buvo skaičiuojamos valstybių oro bei jūrų vandens temperatūros, vertinamos kritulių tendencijos ir matuojamas jūros lygis. Rezultatai turėtų priversti sunerimti kiekvieną: pirmąją vietą reitinge užėmė ne kas kitas, o Lietuva.

Klimato kaitą lemia daug veiksnių, tačiau net daugiau nei pusę visų oro teršalų sudaro automobilių išmetamas kuras. Labiausiai gąsdina tai, jog ši problema laikui bėgant vis didėja, nes taršių automobilių daugėja. Ką daro Vyriausybė? Pasiūlo taršos mokestį? Vadinkime daiktus jų tikraisiais vardais – šis mokestis būtų padėjęs ne taršą sumažinti, o valstybės biudžetą padidinti.

Džiaugiuosi, kad Seimas nepritarė šiam įstatymo projektui, tačiau gaila, kad galutinai jo nepalaidojo, o grąžino tobulinti. Šiai idėjai neteikčiau vilčių. Įvedus tokio pobūdžio mokestį, tikėtina, kad žmonės rečiau pirktų ir parduotų automobilius, norėdami išvengti papildomų išlaidų. Tokiu būdu mes ne atnaujintume automobilių parką, o užrakintume jį tokiame stovyje, koks yra šiuo metu. O ir susimokėjus mokestį, situacija nepasikeistų: jei suma pirkėjui būtų įkandama, jis ją sumokėtų, ilgai ir laimingai važinėtų taršiu automobiliu, o nuo to aplinkai nebūtų nei kiek lengviau.

Nuostabą kėlė ir dar vienas siūlyto mokesčio niuansas: buvo skelbiama, jog surinkti pinigai bus skirti vaikų išlaikymo, pensijų ir kitų išmokų didinimui. Jokiu būdu nesakau, kad žmonės to nenusipelno, tačiau, jeigu mokestis vadinamas „taršos“, ar surinkti pinigai neturėtų būti skirti elektromobilių įsigijimo skatinimui, dviračių takų infrastruktūros gerinimui, medžių sodinimui ar kitoms priemonėms, padedančioms mažinti taršą? Juk toks mokestis skaudžiausiai paliestų būtent didinti žadėtų socialinių išmokų gavėjus, kurie neturi pakankamai pinigų mažiau taršaus automobilio įsigijimui. Taigi, ta pati ranka, kuri duotų, deja, ir atimtų.

Esu įsitikinęs, kad valstybė gali rinktis iš veiksmingesnių automobilių taršos mažinimo būdų. Pirmiausia, kuro akcizas. Mano manymu, šis mokestis yra teisingiausias: kuo galingesnis automobilis ir kuo dažniau juo važinėji, tuo daugiau perki kuro ir tuo daugiau sumoki akcizo valstybei.

Antra, elektromobilių įsigijimo skatinimas. Aš pats vairuoju elektromobilį ir galiu drąsiai teigti, jog sutaupau tiek eksploatacijai, tiek degalams, o svarbiausia – prisidedu prie taršos mažinimo. Elektra varomi automobiliai į aplinką neišmeta kenksmingų medžiagų, kai iš vidaus degimo variklį turinčios transporto priemonės į aplinką vidutiniškai patenka 160 g/km anglies dvideginio.

Deja, pasak Europos automobilių gamintojų asociacijos, Lietuva yra tarp keturių Europos valstybių, kurioje elektromobiliais naudojamasi mažiausiai. Iki šių metų pradžios mūsų šalyje buvo užregistruoti tik 983 elektromobiliai! Skaičius išties labai mažas. Didžioji dalis žmonių tokių automobilių neperka tikrai ne dėl to, kad nenori. Tam jie tiesiog neturi pakankamai pinigų. Mūsų šalyje, kurioje pragyvenimo lygis yra gana žemas, itin svarbu yra lengvatos elektromobilių įsigijimui. Deja, mūsų valstybė svarios pagalbos piliečiams nesiūlo.

Tokiose šalyse kaip JAV, Vokietija ar Prancūzija elektromobilių pirkėjams suteikiamos net kelių tūkstančių eurų lengvatos, o keičiant taršų automobilį į elektra varomą – ir dar didesnės. Pavyzdžiui, Norvegijoje tokioms transporto priemonėms yra netaikomi jokie mokesčiai. Manau, kad tokiais pavydžiais ir reikėtų sekti, mat minėtų šalių automobilių parkai yra naujesni ir ne tiek taršūs. Neabejoju, kad norėdama kažką keisti, Vyriausybė pirmiausia turėtų skatinti ir padėti.

Na, o kol valdininkai toliau krapštys pakaušį, svarstydami, kaipgi sumažinti oro taršą, prisidėkime prie aplinkos puoselėjimo kiekvienas. Taupykime vandenį, elektrą, dažniau važinėkime dviračiais ar vaikščiokime pėsčiomis. Tikiu, kad visų mūsų pastangomis nors kiek galėsime padėti klimato pokyčių veikiamai tėvynei.

Gal jau gana skursti senjorams?

By | Uncategorized | No Comments

Senatvė – tai galimybė realizuoti save iš naujo, išpildyti svajones ir veikti tai, kas daugiausiai teikia džiaugsmo ar kam anksčiau nebuvo laiko. Su šiuo teiginiu sutiktų dauguma senjorų Vakarų valstybėse, o Lietuvoje? Deja, tik maža dalis. Ką daryti, kad sidabrinis mūsų gyvenimo etapas būtų džiaugsmingesnis?

Esu įsitikinęs, kad pagarba žmogui – ne tik dorybė, bet ir svarbus pamatas, laikantis valstybę ir padedantis kurti gerovę jos piliečiams. Pagarbos nusipelnė visi, tačiau senjorai mūsų šalyje yra tie, kuriems jos išties trūksta. Ir visai nepelnytai. Vyresnieji privalo būti gerbiami ne tik dėl per ilgus metus sukauptos patirties ir išminties, bet ir dėl to, jog didžioji jų dalis prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo ir puoselėjimo. Turime išlikti dėkingi ir drauge kurti orų gyvenimą.

Senatvės tema nėra svetima nė vienam iš mūsų: pasensime visi, net ir tie, kuriems šis laikmetis dar atrodo toks tolimas. Šiuo metu net penktadalis Lietuvos gyventojų yra vyresni nei 65 m. – senjorai išties didelė ir reikšminga visuomenės dalis. Senjorams, kaip ir visiems žmonėms, svarbu jaustis reikalingais, turėti galimybę dalyvauti mėgstamoje veikloje.

Tyrimai rodo, jog senatvėje pasitenkinimas gyvenimu yra labiausiai siejamas su pinigais ir sveikata. Liūdna, tačiau mūsų šalyje būtent to senjorams itin trūksta. Kai trūksta šių dviejų gerovės komponentų, argi yra galimybių gyventi oriai: keliauti, pramogauti, šviestis ir t. t.? Apie tai daugelis pensininkų, deja, gali tik pasvajoti.

Kai vidutinė pensija siekia vos 344 eurus, pavyksta galvoti tik apie tai, kaip sutaupyti pinigų maistui, komunaliniams mokesčiams, vaistams ir kitiems išgyvenimui būtiniems dalykams. Gerai tiems, kuriuos gali paremti ir nors kiek gyvenimo kokybę pagerinti vaikai ar anūkai. Tačiau, ar rūpinimasis senyvo amžiaus artimaisiais išties turėtų būti tik jaunesniųjų pareiga?

Manau, kad didžiąją savo gyvenimo dalį dirbusiems garbingo amžiaus žmonėms deramu rūpesčiu turėtų atsilyginti ne kas kitas, o valstybė. O šiuo metu valstybe nepasitiki ne tik pensininkai, bet ir jaunesnio amžiaus žmonės. „Spinter tyrimų“ duomenys atskleidė, jog net 75 proc. mūsų šalies gyventojų nesitiki, kad jiems bus išmokoma deramas pajamas užtikrinanti pensija. Tokie skaičiai išties sukrečia.

Laikas nuo laiko pasigirsta įvairių siūlymų, kurie neva padėtų senjorams. Vienas tokių – neseniai nuskambėjusi premjero Sauliaus Skvernelio idėja dirbančius pensininkus atleisti nuo „Sodros“ mokesčio. Mano manymu, toks siūlymas yra tik masalas suvilioti senjorus, kad nors kiek užpildyti tuščias darbo vietas.

Priėmus šį sprendimą, pensininkai ir dirbantieji tik nukentėtų: mažesnės įplaukos į „Sodrą“ užkirstų kelią spartesniam pensijų augimui. Tad kyla klausimas, ar panašūs siūlymai išties gimsta iš noro padėti senjorams? O galbūt iš verslo savanaudiškų paskatų? Turime imtis veiksmų, suteikiančių realios ir apčiuopiamos naudos pensinio amžiaus sulaukusiems piliečiams.

Štai mūsų sesė Estija, į kurią vis stengiamės lygiuotis, per antrąjį šių metų ketvirtį, lyginant su pirmuoju, senatvės pensijas padidino vidutiniškai net 8,1 proc. Tikiu, kad mūsų visų pastangomis neilgai trukus socialiniais rodikliais pavysime Vakarų Europos valstybes ir galėsime senatvę priimti oriai, su pasitikėjimu. Gana skursti žmonėms, nusipelniusiems didžiausios mūsų visų pagarbos.

Šeimos kortelė – dar vienas pasityčiojimas. Ir tai nebejuokinga

By | Uncategorized | No Comments

Rugsėjo mėnesį kelis tūkstančius šeimų pasiekė vadinamosios Šeimos kortelės. Pasak valdančiųjų, jos prisidės prie skurdo ir socialinės atskirties mažinimo Lietuvoje. Pasiklausius valdininkų pranešimų, prieš akis iškyla vaizdelis, kaip gausios ar neįgalius vaikus auginančios šeimos pasineria į pramogų, kultūros bei sporto renginių ir įvairiausių lengvatų, nuolaidų bei privilegijų miražą.

Būtent. Miražą. Nes jeigu nors truputėlį pasigilintume, darosi nemalonu.

Visų pirma, kyla klausimas dėl atrankos kriterijų. Kodėl pasirinktos 3 ir daugiau atžalų turinčios bei neįgalų vaiką auginančios šeimos, tačiau pamirštos tos šeimos, kuriose vaikus augina viena mama ar tėtis. Statistikos departamento duomenimis, kas antra tokia šeima gyvena žemiau skurdo ribos (vienam asmeniui per mėnesį tenka mažiau nei 345 eurai), o kas trečia – žemiau absoliutaus skurdo ribos (vienam asmeniui per mėnesį tenka mažiau nei 245 eurai).

Vilniaus universiteto mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad šeimų, kuriose vaikus augina vienas iš tėvų, pajamos yra trečdaliu mažesnės nei tų šeimų, kuriose vaikus augina abu tėvai. Mokslininkai pabrėžia, kad ypač didelę skurdo riziką patiria vienišos mamos.

Tad kyla klausimas, kodėl pasirinkta kita šeimų grupė? Kodėl šeimos apskritai skirstomos, kai LR Konstitucijos 29 straipsnis skelbia, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“?

Atsakymą, greičiausiai, pasufleruos skaičiai. Daugiavaikių šeimų tiesiog yra mažiau nei vienišų ir skurstančių mamų bei tėčių.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje yra 35 tūkstančiai daugiavaikių šeimų, neįgalius vaikus augina apie 25 tūkstančiai šeimų, o šeimų, kuriose yra viena mama arba tėtis su vaiku/vaikais – net trečdalis visų šeimų arba 130 tūkstančių.

Štai jums ir atsakymas, kodėl pasirinkta „remti“ gausias ar neįgalų vaiką auginančias šeimas. Beje, nepaisant jų pajamų.

Teisinga? Ne. Mažina nelygybę ir atskirtį? Ne. Tačiau gražiai skamba, vardijant nuveiktus darbus. Be to, nekainuoja daug.

O kad valdantieji ieško pigaus „piaro“ – akivaizdu. Taupoma visur.

Pradėkime nuo to, kad šeima gaus vieną kortelę – ja reikės dalintis. Jeigu kiekvienas iš tėvų norės turėti savo atskirą kortelę, už „komfortą“ teks susimokėti.

Tebūnie. Pasidalinsime. Juk tokios privilegijos laukia!

Su Šeimos kortele prekybos centro „Maxima“ nuolaidų kortelėje „ačiū“ kaupsite dvigubai daugiau taškų. Manote, juokauju? Ne. Taip pat galėsite perpus pigiau nusipirkti bilietą į „Litexpo“ organizuojamus renginius, bet tik paskutinės dienos. Jeigu sugalvosite skirtis ir papildyti vienišų tėvų būrį, jums Kaune bus suteiktos mediacijos paslaugos su 20 proc. nuolaida.

Juokinga? Taip, net verkti norisi.

Valdančiųjų deleguotas ministras tikina, kad Šeimos kortelės partnerių bus daug daugiau ir nuolaidų bei lengvatų daugės. Galbūt net valstybinės institucijos prisijungs ir galbūt, tik galbūt į muziejų galėsite nueiti pigiau. Gal, ir tik gal prie skurdo mažinimo kampanijos prisijungs „Lietuvos geležinkeliai“ ir pigiau nuveš į sostinę.

Kyla vienas klausimas: kada jūs nustosite iš mūsų tyčiotis? Ar tikrai manote, kad žmonės tokie kvaili ir nieko nesupranta?

Iš planuotų 60 tūkstančių potencialių kortelių turėtojų, jų paprašė (kortelių reikia paprašyti, nes kitaip negausi, nors ir priklauso) vos 6 tūkstančiai. Sėkmingas projektas, nieko negali sakyti.

O kur dar sukiršinta tauta? Dirbtinai išskiriamos kelios šeimų grupės, o kiti paliekami paraštėse. Bet gal toks tikslas? Skaldyti ir valdyti? Imituoti kovą su skurdu, tačiau realiai nieko nedaryti, prieš rinkimus pašelpti ir tikėtis, kad tauta už tai jausis labai dėkinga.

Labiausiai skursta vienišos mamos – kodėl neatėmus iš jų dar buto ir mašinos?

By | Uncategorized | No Comments

Praėjusios savaitės buvo pilnos gluminančių ir vienas kitam prieštaraujančių pranešimų. Lietuvos statistikos departamentas skelbė naujausius duomenis apie skurdą mūsų šalyje, o premjeras – apie visuotinius mokesčius. Kone kiekvieną mūsų nuo 2020-ųjų paliesiančius nekilnojamojo turto ir taršių automobilių mokesčius. Skaudžiausiai tuos, kuriuos Statistikos departamentas įvardijo kaip labiausiai skurstančius – vienišas mamas (tėvus), vaikus ir pensininkus.

Kodėl juos? Nes didžiausias skurdo rizikos lygis pernai buvo 65 m. ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Pernai kas trečias pensininkas (37,6 proc.) gyveno žemiau skurdo rizikos ribos, t. y. pajamos buvo mažesnės nei 345 eurai. Tačiau dar sudėtingesnė situacija buvo namų ūkiuose, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo ir jo išlaikomi vaikai. Kaip žinia, tai dažniausiai yra vienišos mamos, kurioms tradiciškai tenka laimė ir atsakomybė prižiūrėti ir išlaikyti vaikus. Žemiau skurdo ribos gyveno kas antras toks namų ūkis (46,8 proc.), o kas trečias – žemiau absoliučios skurdo ribos (31,9 proc.), t. y. vienam asmeniui čia teko vos 245 eurai per mėnesį. Apskritai Lietuvoje 645 tūkstančiai žmonių gyvena žemiau skurdo rizikos ribos ir net 312 tūkstančių – žemiau absoliučios skurdo ribos. Bene kas trečias iš mūsų skursta!

Koks sprendimas? Anot „valstiečių“ valdančiosios daugumos, nauji mokesčiai bene vienintelė išeitis, leisianti padidinti biudžeto pajamas. Apie „šešėlį“ jau nekalbam? O apie biurokratinio aparato mažinimą? Ekonomikos skatinimą? Dirbančiųjų skaičiaus didinimą? Investicijas? Tiek to… Bet paaiškinkite man, kaip nauji mokesčiai, kurie palies kone visus be išimties, sumažins skurdą?

Kaip vieniša mama, nuo tų varganų 345 ar 245 eurų dar atriekus dalį už suklerusį automobilį, kuriuo veža vaiką į mokyklą, ar varganą butelį, kuris greičiausiai ir taip jau praskolintas, išlips iš skurdo?

Atsisakys mašinos, kad gautų nuolaidą viešajam transportui? Persikels atgal pas mamą, kad nereiktų pienui skirtų pinigų atiduoti VMI už būstą? O pensininkas bus priverstas parduoti butą ir keltis pas vaikus, nes nėra ko gyventi atskirai, jeigu negali susimokėti NT mokesčio?

Sakote, dar neaišku, kaip čia bus, nes Saulius pratęs išsižadėti pasakyto?

Taip, premjero tonas jau sušvelnėjo. Taip, toli gražu neaišku už ką ir kiek teks susimokėti. Tačiau retorika aiški. „Ar tai bus mokestis, ar rinkliava, jau tėra detalės. Tuos žingsnius neišvengiamai turėsime daryti“, – viename interviu patikino premjeras.

Ir pridūrė, kad bent jau automobilių taršos mokestis bus taikomas neva tik naujiems sandoriams. Hm… Žvilgtelkime, kas vyksta automobilių rinkoje. Statistika rodo, kad pirkėjų įpročiai Lietuvoje beveik nekinta: kas antras nuperkamas automobilis yra 11–15 metų senumo ir vidutiniškai kainuoja apie 3,5 tūkstančių eurų.

Ar jie taršūs? Be abejonės. Bet ką dar gali įpirkti tauta, balansuojanti ties skurdo riba arba gyvenanti žemiau jos?!

Beje, priminsiu, kad skurdo ir socialinės atskirties mažinimą Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė yra paskelbusi savo prioritetu. Matyt, nauji mokesčiai padės laikytis rinkimų pažadų.

Kaip? Ogi bus daugiau lėšų socialinėms išmokoms!

Tikėtina, kad iš mūsų kišenės surinkti pinigėliai tikrai augins biudžetą. Kaip ir būrį išmokų laukiančiųjų ar įvairias kompensacijas gaunančiųjų. Pažongliravus skaičiais, žiūrėk, ir mums dar prie algos koks euriukas nubyrės.

Rezultatas? Dar skurdesnė ir dar labiau nuo biudžeto pyragą raikančiųjų priklausanti tauta. Tauta, su ištiesta ranka belaukianti išmaldos ir malonės. Paklusni tauta.