All Posts By

admin

„Skraidanti“ Laisvės alėja: kada leisime ramiai čia vaikščioti tik pėstiesiems?

By | Uncategorized | No Comments

Laisvės alėja jau ne vieną dešimtmetį yra tapusi tradiciniu Kauno miesto simboliu. O jos išskirtinumas – ne tik nuo Soboro iki Senamiesčio vingiuojanti gatvė, bet ir tai, jog ji buvo „padovanota“ būtent pėstiesiems. Deja, stebint pastarųjų metų judėjimą Laisvės alėja, to pasakyti jau nebebūtų galima, nes šia centrine miesto dalimi jau pilnai judama ne tik pėsčiomis, bet ir įvairiausiomis, net ir motorinėmis, transporto priemonėmis.

Nors statant šią miesto dalį, iš pradžių dar buvo galvojama ir bandoma paversti ją standartine mašinoms skirta gatve, tačiau jau 1975 metais buvo padaryti pirmieji žingsniai – uždraustas eismas vienoje alėjos pusėje tarp E. Ožeškienės ir I. Kanto gatvių. Šiam tikslui čia buvo įrengta paprastų betono plytelių danga. Galiausiai, 1982 metų lapkričio 6 d., buvo baigta alėjos rekonstrukcija, kuri skelbė šios Kauno miesto dalies atidavimą išskirtinai tik pėstiesiems. Ir tokios tradicijos buvo laikomasi gana ilgą laiko tarpą, kol ne tik miestą, bet ir visą šalį užplūdo paspirtukų „pandemija“. Dabar tai tapo tikru galvos skausmu tiek pėstiesiems, tiek ratuotiems, tiek ir policijos pareigūnams bei medikams.

Kelių policijos duomenys itin iškalbingi. Šiais metais (2021 m. sausis–rugpjūtis) elektrinių paspirtukų vairuotojai dalyvavo 145 eismo įvykiuose. Sužeisti 152 žmonės. Ir nors dažniausiai įvykiuose nukenčia patys elektrinių paspirtukų vairuotojai, bet labai didelė dalis nukenčia ir pėsčiųjų, kurių tarpe nemažai šeimų su vaikais, senjorų ir net neįgaliųjų.

Praktika rodo, kad elektrinių paspirtukų vairuotojai elgiasi gana neatsakingai, yra nedrausmingi – kelia pavojų ne tik sau, bet ir kitiems, ypač važiuodami šaligatviais, pėsčiųjų ir dviračių takais, kur tiek dviračio, tiek ir paspirtuko vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, netrukdyti jiems, nekelti pavojaus.

Apie šią elektrinių paspirtukų blogybę jau kalba ne viena pasaulio šalis. Medikai ir policijos atstovai bando skambinti pavojaus varpais, atkreipti žmonių dėmesį, skatinti jų sąmoningumą, o tuo tarpu mūsų miesto valdžia tik prisidengia lengvais pasiaiškinimais, jog Laisvės alėja kelio ženklais yra padalinta į dvi zonas. Ir tai kelti rūpesčių neturėtų. Žinoma, neturėtų kelti, jei tikrai visi laikytųsi numatyto ženklinimo, kuris rodo, jog einant nuo Senamiesčio Soboro link visa dešinioji alėjos pusė ir vidurinė dalis liepų proskynoje skirta išimtinai tik pėstiesiems. Tuo metu kairioji pusė – mišriam judėjimui.

Deja, bet praktika rodo ką kitą. Šiuo metu Laisvės alėja yra važiuojama kaip nori, judama pačiomis įvairiausiomis kryptimis, eismo greitis yra neribojamas, posūkiais neperspėjama kitų eismo dalyvių, todėl pėstiesiems Laisvės alėjoje tik lieka gūžtis šaligatvių pakraščiuose, kad tik koks lekiantis paspirtukininkas ar dviratininkas „nenuneštų“ galvos ar kojos.

Todėl mano siūlymas būtų dviračių ir visų kitų transporto priemonių taką, esantį Laisvės alėjoje, iškelti į šalia esančias gatves (juo labiau, kad Kęstučio gatvėje toks takas jau yra), taip Laisvės alėją, išskirtinai pėsčiųjų gatvę, sugrąžinant pėstiesiems – kad būtų galima saugiai ja vaikščioti šeimoms su vaikais, senjorams bei visiems kitiems.

Suprantu, kad tokiam mano pasiūlymui bus prieštaraujančių, tačiau dviratininkų ir paspirtukininkų sezonas jau eina į pabaigą, todėl, manau, jog tai pats geriausias laikas pradėti diskusijas ir pasitikti pavasarį saugiai pėstiesiems vaikščiojant Laisvės alėjoje.

Nesakau, jog tai reikia padaryti kažkaip grubiai ir netaktiškai, manau, kad diskutuodami tiek su Senamiesčio gyventojų, tiek su Turizmo centro (atsakingu už miesto svečių patogumą), tiek ir su pačia dviratininkų bei paspirtukininkų bendruomene galime rasti visiems tinkantį variantą.

Juk Laisvės alėjoje jau būta įvairiausių idiotiškų idėjų, buvo leista važiuoti automobiliams, atrasta vieta net „konkei“ (arklių tramvajui), bet viso to, ačiū Dievui, buvo atsisakyta. Na, o atsisakius dar ir „skraidančių“ dviračių transporto priemonių, būtų tiesiog idealu.

Ar pirmadieniais ir vėl šlitiniuosim „šilti“ į darbą?

By | Uncategorized | No Comments

Lietuvoje kasdien į darbą ateina apie 10 tūkst. neblaivių darbuotojų ir daugiausiai pasitaikanti tokia „neblaivi“ diena yra pirmadienis. Keliuose nuolat nutinka daugybė eismo įvykių, kurių kaltininkais kaip tyčia tampa neblaivūs asmenys. Nepamirškime ir buitinių konfliktų skaičiaus, kuriam ypač stiprią įtaką daro alkoholis. Visi šie skaičiai pastaraisiais metais buvo ėmę mažėti, tačiau dabartinei valdančiajai daugumai tokia statistika, pasirodo, nepatinka ir jie užsimojo net penkiolika punktų atlaisvinti dabar galiojančius alkoholio ribojimus.

Pasak darbo grupės, kūrusios Alkoholio kontrolės įstatymo atlaisvinimo pataisas, dabartiniai ribojimai yra pertekliniai. Jie teigia, jog rytinis draudimo laikas gal ir buvo veiksmingas, tačiau vakarinis, kuomet galima įsigyti alkoholį tik iki 20 val., neteikia naudos. Aš manau visai kitaip. Prisipažinkite patys sau, kaip dažnai buvote įpratę vakarais ramiai pagurkšnoti alaus žiūrėdami televizorių. Teigiamai, ko gero, atsakytų didžioji dauguma. O ką gurkšnojame dabar, apribojus galimybes pirkti alkoholį vakare? Geriausiu atveju „Fantą“ arba tiesiog nealkoholinį alų. Vadinasi, ribojimai veikia, geresnio rezultato link jau buvo einama, bet valdantieji neigia akivaizdžius faktus.

Žinoma, jų argumentas, jog norintieji gerti užsiperka gėrimų iš anksto, gali būti vertingas, bet ir tai nėra absoliuti tiesa. Juk nesuplanuosi kiekvieno vakaro ir kiekvieno sekmadienio, todėl tikrai pasitaikys atvejų, kai teks ištarti „ups, pamiršau, nespėjau, nenusipirkau“, todėl tai irgi priskirčiau prie veiksmingų priemonių sąrašo.

Kitas valdančiųjų argumentas, siekiant atlaisvinti alkoholio ribojimus, buvo tai, kad įstatymas buvo neveiksmingas. Gerai, atmeskime akivaizdžiai priešingą tiesą rodančius statistinius skaičius. Tai kodėl tuomet, kai priemonė buvo neveiksminga, mes jos dar labiau nesugriežtiname, o tik grįžtame į pradinę padėtį ir vėl paleidžiame vadeles laisvai? Kosminiai suvartojamo alkoholio skaičiai akivaizdžiai parodo, jog turime vis dar labai didelę alkoholio problemą.

Bet ne! Mes apsimetame, jog to nematome. Planuojame ir vėl laisvai leisti alkoholio reklamą didžiojoje viešumos dalyje, grąžiname galimybes ir vėl pirkti alkoholį sekmadieniais (o pirmadieniais, žinoma, šlitiniuosim „šilti“ į darbą) ir net paleidžiam galimybę alkoholiu svaigintis aštuoniolikmečiams, pas kuriuos neretai dar tikrai trūksta ir savarankiškumo, ir gebėjimo atsispirti. Apskritai labai keista pasitikėjimą jaunais žmonėmis matuoti galimybe pirkti svaigalus. Taip išeina, jog šių pataisų iniciatoriai teigia, kad reikia pasitikėti jaunimu ir leisti pirkti jiems „šnapselį“ bet kada.

Manau, kad mes pamiršome svarbiausią faktą, jog prieš trejus metus priimti sprendimai dėl alkoholio ribojimo turi duoti rezultatą ilgalaikėje perspektyvoje, o ne po kelių mėnesių. Nors ir tai, pavyzdžiui, Narkotikų, tabako ir alkoholio departamentas skelbia, kad tiesiogiai su alkoholiu susijusių ligų, psichozių skaičius pastaraisiais metais sumažėjo apie 10 procentų. Tai didžiulis pasiekimas ir įrodymas, jog net ir dideliems pokyčiams kartais užtenka labai nedidelių pastangų. O mes dabar sugalvojome visą tai neigti ir grįžti tris metus atgal į alkoholizmo liūną.

Kviečiu jus pačius įsitikinti, ką rodė statistika, kaip atrodėme prieš griežtų ribojimų priėmimą ir kaip situacija jau buvo pagerėjusi praėjus trims metams. O tada išvadas pasidaryti patiems, kas vis dėlto veikė, o kas ne…

Kodėl balsavimas rinkimuose yra vienintelė galimybė išreikšti savo, kaip piliečių, pareigą?

By | Uncategorized | No Comments

Visi puikiai suprantame, jog dalyvavimas savivaldos rinkimuose yra vienas efektyviausių būdų atlikti savo pilietinę pareigą ir tokiu būdu dalyvauti miesto valdyme. Tačiau didžioji problema yra ta, jog išrinkus savo tautos atstovus, mūsų pilietinės pareigos įgyvendinimas dažniausiai ir baigiasi. Kodėl?

Nes toliau tautos atstovai daro ką nori, sprendimus priima kokius nori, piliečiai gali tik parašyti pasipiktinimo kupiną komentarą internete arba ateiti paprotestuoti su plakatais po savivaldybės langais. Ir, kaip žinia, į tokias pilietines „iniciatyvas“ greičiausiai visai nebus atsižvelgta. Taigi, ką galime padaryti, jog mūsų, kaip piliečių, balsas būtų ne tik išgirstas, bet į jį būtų ir įsiklausyta?

Pagal dabartinį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68 straipsnį, įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Surinkus 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų, galima teikti LR Seimui savo sugalvotus įstatymo projektus ir Seimas juos privalo svarstyti.

Tuo tarpu LR vietos savivaldos įstatyme nurodyta, kad sprendimų projektus gali teikti tik savivaldybės tarybos nariai, komitetai, komisijos, tarybos narių frakcijos ir grupės, savivaldybės kontrolierius ar savivaldybės administracijos direktorius. Ir nė žodelio apie piliečius ar gyventojus. Gaunasi taip, jog gyventojai atsakingai sprendžia, už ką balsuoti savivaldos rinkimuose, lemtingą dieną atiduoda savo balsą ir vėliau jų balsas nutyla iki kitų rinkimų, nes daugiau jokios teisinės galimybės spręsti savo miesto klausimus jie neturi.

Žinoma, yra dar tokios galimybės kaip visuomeninė veikla, dalyvavimas susitikimuose su savo išrinktais atstovais, protestai ar peticijos, tačiau nė į vieną iš šių pilietinės nuomonės reiškimo formų teisiškai nėra privaloma atsižvelgti. Todėl manau, jog norint padidinti gyventojų pasitikėjimą valdžios institucijomis bei įgalinti piliečius aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, būtina suteikti jiems galimybę įsitraukti į savivaldos sprendimų priėmimų procesą.

Kaip tai galėtume įgyvendinti? Labai paprastai! Principas toks pat kaip ir valstybės lygmeniu – surinkus tam tikrą kiekį toje savivaldybėje gyvenančių asmenų parašų, gyventojai galėtų teikti sprendimų projektus savo miesto savivaldybės tarybai. Įstatyme būtų nurodyta, koks rinkimų teisę turinčių asmenų parašų skaičius turi būti surinktas, kad būtų svarstomas vienas ar kitas savivaldybės tarybai pateiktas klausimas.

Esu pasirengęs diskutuoti šiuo klausimu su Kauno miesto piliečių bendruomene ir sutarus bendrą viziją, teiksiu siūlymą Seimo socialdemokratų frakcijai. Sieksiu parengti LR Savivaldos įstatymo pataisą, kuri suteiktų galimybę savivaldybės valdyme dalyvauti bendruomenėms, pilietinėms iniciatyvoms ir netgi politinėms organizacijoms, kurios tuo metu nėra gavusios nė vieno savivaldybės tarybos narių mandato.

Priėmus šią įstatymo pataisą, piliečių dalyvavimas savivaldoje būtų stipriai padidėtų, būtų galima išspręsti daugybę gyventojams iš tiesų rūpimų klausimų, o ne tik priimti valdžios atstovams naudingus sprendimus.

Be to, prisiminkime neseniai žiniasklaidoje nuskambėjusius atvejus, pavyzdžiui, Klaipėdos traukinių stoties plėtimas miesto teritorijoje arba pramonės gamyklos projektas Alytaus mieste. Jei gyventojai būtų galėję teikti įvairius sprendimų projektus, nėra abejonių, jog tokiems įvykiams kelias būtų buvęs užkirstas. Juk gyventojai geriausiai patys žino, kas puošia jų miestą, o kas teršia.

Taigi, tikiuosi, jog tai bus tik pirmasis žingsnis link sąžiningesnio piliečių dalyvavimo savivaldoje. Nes tik įmesti biuletenį į balsavimo urną neužtenka!

Gana taikstytis su smirdančia neteisybe!

By | Uncategorized | No Comments

Nors Kauno mechaninio biologinio atliekų apdorojimo įrengimai (MBA) buvo atidaryti dar 2016-ųjų sausį, tačiau visus šiuos keturis metus aplinkiniai gyventojai yra priversti kovoti su šios įmonės steigėjais dėl nuolatos juntamo nemalonaus kvapo. Gyventojai nuo pat pradžių bandė susitarti taikiai, prašydami tiesiog pašalinti trukdžius, dėl kurių jaučiama atliekų smarvė, tačiau taikos balandis taip niekada ir nepasirodė šiame konflikte.

Vasarą saulei smagiai pakaitinus ir pūstelėjus vėjui, Ramučių, Karmėlavos, Margavos, Narėpų gyventojams tenka užsidaryti langus ir tūnoti namuose. Šitokią veiksmų seką žmonėms kartoti tenka jau kelerius metus – nuo tada, kai Ateities plente atidaryta Kauno MBA.

Ir kiekvieną kartą, kai yra bandoma aiškintis, kokios yra šios sklindančios smarvės priežastys, atsakymas tas pats – visą tai susiję su tam tikrais remonto, profilaktikos darbais įrenginiuose, kuomet pradaromi vartai ir panašiai.

Tačiau tokių įmonių yra visame pasaulyje ir visos jos iki šiol puikiai sugebėjo užtikrini, kad nemalonūs kvapai, sklindantys dėl tvarkomų ir kompostuojamų atliekų, nedarytų neigiamos įtakos aplinkiniams gyventojams. Tuo tarpu Kauno MBA vadovai to padaryti nesugeba jau daugelį metų. Gyventojai seniai įsitikinę, jog turi būti įdiegtos priemonės, visiškai neutralizuojančios neigiamus kvapus, imtasi ryžtingų veiksmų nurodytoms problemoms spręsti, o jei to padaryti nepavyksta – įmonę uždaryti.

Sakysite, kam uždaryti veikiančią normalią įmonę? Tačiau ir čia pasirodo yra tam tikrų niuansų. Pagal pateiktus statistikos duomenis, Kauno MBA išrūšiuoja tik 2 proc. visų Kauno rajono atliekų. Tik 2 procentus! Ar suvokiate, kokie tai maži skaičiai ir kokios didelės problemos dėl to sukeliamos gyventojams?! Juo labiau, kad dabar gyventojai tampa vis labiau sąmoningi ir patys ima atsakingai rūšiuoti atliekas, kas yra daug veiksmingiau ir patikimiau.

Kauno rajono savivaldybės atstovai patvirtina, jog dėl bjaurių kvapų iš Kauno MBA gyventojų nusiskundimai yra gaunami beveik kiekvieną mėnesį, išskiriamos net tam tikros konkrečios dienos ar diena, kuomet buvo juntami nemalonūs kvapai.

Negana to, dar šią savaitę Aplinkos apsaugos inspektoriai atliko neplaninį Kauno mechaninio biologinio atliekų apdirbimo įrenginio tikrinimą. Buvo rasta net keletą pažeidimų, nustatyta, jog mechaninis biologinis atliekų apdirbimo įrenginys neveikia ir paprašyta Kauno miesto savivaldybės skelbti ekstremalią situaciją savivaldybės mastu. Deja, ir vėl nebuvo atsižvelgta į šiuos prašymus, o gyventojų teisė turėti saugią ir švarią gyvenamąją aplinką eilinį kartą pažeista.

Todėl aš sakau GANA! Užtenka tyčiotis iš žmonių ir tikėtis, jog jie susigyvens su šia problema, kuri nuo jų visai nepriklauso. 15 tūkst. kv. m plotą užimantys mechaninio rūšiavimo ir biologinio apdorojimo pastatai buvo pastatyti už beveik 34 mln. Eurų, gautų iš ES fondų. Ir nors gamyklos atidarymo metu buvo ištarta daugybė skambių žodžių bei pažadėta, jog nuo šiol gyvensime švaresniame mieste, dabar realybė visai kitokia.

Tampa aišku, jog gyventojų kantrybės riba jau peržengta, todėl privaloma arba blokuoti kelią į įmonę keliaujančioms šiukšlėms, arba reikalauti šios įmonės veiklos nutraukimo visam laikui. Kauno regiono atliekų tvarkymo centro (KRATC) dalininkai privalo atsižvelgti į žmonių teises ir reaguoti į skundus, o ne vykdyti veiklą, kuri ne tik, kad neduoda naudos, bet dar ir kenkia mums visiems!

Pagrindinis šalies oro uostas – Kaune. Kada?

By | Uncategorized | No Comments

Šiuo metu tarptautinis Kauno oro uostas yra antras pagal dydį visoje Lietuvoje.
Per praėjusius metus jame apsilankė 1160 tūkst. keleivių, atlikta 9886 skrydžiai ir pergabenta 319 tūkst. krovinių.

Kad ir kaip atrodytų netikėta, tačiau visi šie statistikos rodikliai yra daug aukštesni, jeigu lygintume juos su Vilniaus oro uostu. Tačiau daugiausiai investicijų ateinantiems metams ir vėl nuspręsta skirti sostinei.

Kyla klausimas, kodėl finansinė parama neskiriama tiems, kurių rezultatai geresni, o potencialas didesnis? Kaip rodo valstybinės įmonės „Lietuvos oro uostai“ praėjusių metų ataskaitos, Vilniaus oro uosto keleivių skaičius per pastaruosius metus pakilo tik 2 proc., kai Kauno rodikliai siekia net 15 proc.

Tokia pati statistika kalbant ir apie skrydžius: Vilnius per pastaruosius metus atliko tik 2 proc. daugiau skrydžių nei 2018 m., o Kaunas – 5 proc. Net ir krovinių gabenimo rodikliai rodo, kad Kauno veikla buvo sėkmingesnė nei Vilniaus. Todėl aiškėja akivaizdus faktas, kad Kauno tarptautinis oro uostas tikrai galėtų būti ne antras, bet pirmas! Ir kaip rodo tikslūs skaičiai – tai visai realu.

Tačiau į Vilniaus oro uostą iki 2022 m. ir vėl nuspręsta investuoti 130 mln. eurų rekonstrukcijoms.

Neatsižvelgiama į faktą, kad šis oro uostas įsikūręs miesto centre, kur apgyvendinimo tankis ypač aukštas ir vietos, kurioje būtų galima plėstis, oro uostui beveik nėra. Juk ir daugelis didelių pasaulio oro uostų yra pastatyti užmiesčiuose, nes visiems yra aišku, kad tokia didelė pramoninė zona arti gyvenamųjų kvartalų gali būti pavojinga ir nesaugi.

Kauno oro uostas buvo pastatytas ypač geroje strateginėje vietoje – toli nuo miesto, arti laisvosios ekonominės zonos ir su daugybe laisvų hektarų, kurie galėtų būti puikiai panaudojami Kauno oro uosto plėtrai ir galimybei tapti didžiausiu oro uostu visoje Lietuvoje.

Tiesa, kol mūsų valdžios atstovai dar netiki Kauno oro uosto galimybėmis, jau yra užsienio investuotojų, kurie mano kitaip.

Trečia pagal dydį orlaivių dažymo paslaugas teikianti kompanija pasaulyje – „MAAS Aviation“ – Kauno oro uoste dar praėjusiais metais pradėjo naujo angaro statybas. Kompanija, vertindama paklausos augimo perspektyvas, pradėjo statyti dviejų dalių angarą šiaurinėje Kauno oro uosto dalyje, daugiau nei 12 tūkst. kvadratinių metrų plote.

Šis projektas yra reikšmingas ne tik todėl, kad juo siekiama pritraukti dideles investicijas, bet ir todėl, kad jo dėka siekiama sukurti daugiau negu 400 aukštos kvalifikacijos, gerai apmokamų darbo vietų. Be to, jau dabar Kauno oro uoste veikia stambiausias orlaivių techninio aptarnavimo įmonių klasteris Baltijos šalyse!

Nusprendus ir toliau vystyti bei plėsti Kauno oro uostą, Karmėlavos ir aplinkinių gyvenviečių bei Dainavos mikrorajono gyventojams būtų sukurta dar daugiau naujų darbo vietų, o didesnis atvykstančių turistų skaičius būtų dar didesnė paskata vystyti projektą Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022.

Be to, visi puikiai pamename 2017 m. vasarą, kai nuo liepos iki rugpjūčio antros pusės pagrindiniu aviacijos centru šalyje tapo Kaunas, nes Vilniuje buvo vykdomi pakilimo–tūpimo tako rekonstrukcijos darbai. Kaunas tam buvo puikiai pasiruošęs – gerokai išaugusios darbuotojų pajėgos, papildomos automobilių stovėjimo vietos, daugiau atvykimo galimybių, rekonstruotas esamas ir pastatyti laikini terminalai. Tąkart Kaunas iš tiesų sulaukė daug gerų atsiliepimų ir pagirų.

Taigi, aš ir vėl keliu garsiai šį klausimą – kada Kaunas taps pagrindiniu Lietuvos oro uostu?

Darbo rinkoje – neišnaudotas darbo jėgos potencialas

By | Uncategorized | No Comments

Pasaulio sveikatos organizacija pažymi, kad didesnę riziką susirgti sunkesne COVID–19 forma turi vyresni, daugiau kaip 60 metų amžiaus sulaukę asmenys, todėl tikėtina, kad šią vasarą sezoniniams darbams paslaugų sektoriuje ar žemės ūkyje prireiks papildomų rankų.

Vyresnius asmenis ir kitus žmones, dėl sveikatos būklės esančius didesnės rizikos grupėje, minėtoje darbo sferoje galėtų pakeisti jaunesnio amžiaus darbuotojai – vaikai ir paaugliai. Žinoma, darbas negali jiems trukdyti lankyti mokyklos ir mokytis, todėl vaikai ir paaugliai į darbo rinką galėtų įsilieti tik vasaros atostogų metu.

Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, įsidarbinti galima nuo 14 metų. Vaikai ir paaugliai ne mokslo metų metu gali dirbti iki 6 valandų per dieną ir 30 valandų per savaitę. Darbo santykiai su darbdaviu įforminami darbo sutartimi, kuri jaunam žmogui užtikrina tam tikras garantijas, jei nutiktų nelaimingas atsitikimas ar darbdavys nenorėtų mokėti sutarto atlyginimo.

Įsidarbinti norinčiam vaikui reikia vieno iš tėvų ar kito vaiko atstovo raštiško leidimo ir medicininės pažymos, kurioje nurodyta, kad vaikas gali dirbti konkretų darbą. Vaikams leidžiama dirbti tik lengvus, nekenkiančius sveikatai ir vystymuisi darbus, o draudžiami dirbti darbai – patvirtinti Vyriausybės nutarimu.

Dažniausiai vaikai ir paaugliai dirba padavėjais, pagalbiniais virtuvės darbuotojais, yra prekybos centrų pardavėjai ir salių darbuotojai, reklamos platintojai, dirba viešbučiuose, pas ūkininkus renka uogas, skina vaisius ir daržoves, dirba pagalbiniais darbininkais, atlieka kitus nekvalifikuotus darbus.

Tačiau toli gražu ne visi darbdaviai noriai įdarbina jaunesnius nei 18 metų jaunuolius.

Pirmiausia, darbdavys vengia atsakomybės už nepilnamečius darbuotojus. Taip pat jaunieji darbuotojai pagal įstatymus turi dirbti trumpiau, be to, dažnai neturi patirties, kuri yra būtina, norint atlikti tam tikrus darbus.

Suprantama, jaunas darbuotojas savaime nėra geresnis nei vyresnio amžiaus, tačiau sukūrus paskatos sistemą priimti nepilnamečius į darbą, būtų sprendžiamos vasaros atostogų metų išryškėjančios problemos, pavyzdžiui, jaunų žmonių užimtumas, taip pat tai gelbėtų, mažinant nusikalstamumą ir pan.

Nors vaikų, atsiduriančių pareigūnų akiratyje, skaičius kasmet mažėja, tačiau vis dar išlieka pakankamai didelis. 2019 m. į policiją pristatyti net 2183 vaikai. Daugiausiai nusikaltimų padaroma, kai vaikai ir paaugliai neturi kitų veiklų ir dienas leidžia gatvėse.

Vasaros vaikų stovyklos tampa prieinamos tik turtingų tėvų vaikams, tad mažiau uždirbančių tėvų vaikų vasaros atostogos – jų pačių ir policijos reikalas.

Tiek Vyriausybė, tiek savivaldybės gali ir turi prisidėti prie darbdavių skatinimo įdarbinti nepilnamečius. Viena efektyviausių priemonių, skatinant įdarbinti asmenis, yra subsidijos arba įvairios mokestinės lengvatos darbdaviams. Darbdaviams, vasaros metu įdarbinusiems nepilnamečius, galėtų būti mokamos nustatyto dydžio subsidijos, kurios taptu realia paskata įdarbinti jauną žmogų.

Nepilnamečių darbas vasaros sezono metu trunka tik apie du mėnesius, todėl subsidijos suma valstybei tikrai nebus didelė. Juolab dažniausiai nepilnamečiams mokamas minimalus atlyginimas.

Nedidelis valstybės indėlis, skatinant įtraukti nepilnamečius į darbo rinką, su kaupu atsipirks, jei nereikės spręsti nuobodžiaujančių paauglių vasaros metu sukeliamų problemų.

Žinoma, nepilnamečius į darbo rinką galėtų įtraukti ir valstybės bei savivaldybės įmonės. Tokius atvejus, kai įmonės samdo nepilnamečius, galima suskaičiuoti ant pirštų, nors, akivaizdu, kad tokių atvejų galėtų būti žymiai daugiau.
Vyriausybės lygiu paruošta programa galėtų būti privaloma daugeliui įmonių ar institucijų, kur nepilnamečiams galėtų atsirasti darbų, ypač vasarą, kai daugelis darbuotojų atostogauja. Juk nekvalifikuotus darbus kažkam vis tiek reikia nudirbti.

Valdžia ir vėl imasi botagėlio – bus draudžiama rūkyti balkonuose

By | Uncategorized | No Comments

Seimas nubalsavo teigiamai už draudimą rūkyti balkonuose. Jei po paskutinio balsavimo liepos mėnesį rezultatas bus toks pats, rūkyti balkonuose bus draudžiama, neturint visų namo gyventojų sutikimo.

Aš nerūkau ir niekada gyvenime nerūkiau. Todėl toks valdžios priimtas naujas įstatymas man turėtų patikti. Vis dėlto tokį sprendimą aš vertinu dviprasmiškai. Nesupraskite manęs klaidingai. Aš visiškai sutinku, kad rūkymas iš tiesų yra didelė mūsų visuomenės problema, kuri kasmet nusineša be galo daug žmonių gyvybių.  Tačiau dabartinė valdančioji dauguma ir vėl imasi ne prevencijos, ne švietimo ir ne motyvacijos mesti rūkyti didinimo, o eilinį  kartą į rankas čiumpa botagėlį. Ščaaaaai…. per kupras visiems ir daugiau, kad nerūkytumėt!

O juk visos išsivysčiusios šalys, kurios daug anksčiau prakalbo apie rūkymo žalą, jau dabar aiškiai žino, kad  pirmiausia reikia daugiau dėmesio skirti švietimui. Jis turi būti pradėtas jau mokykloje, tapti ilgalaikiu, neapsiriboti vien paskaitomis, reikia įtraukti žaidimus, diskusijas, ekskursijas ar kitokius švietimo būdus. Ir į tokio pobūdžio veiklas būtinai įtraukti vaikų tėvus bei skatinti, jog bendraamžiai mokytų bendraamžius.

Kitas svarbus aspektas yra motyvacija. Daugelio pasaulinių tyrimų duomenimis, apie 70 proc. visų reguliariai rūkančiųjų norėtų nerūkyti. Daugelis jų bent kartą jau yra bandę mesti, tačiau tik 1–5 proc. savarankiškai bandžiusiųjų pavyko atsikratyti šio žalingo įpročio (nerūkyti metus ir ilgiau). Todėl būtina įvairiais būdais skatinti rūkalius mesti rūkyti, stiprinti jų motyvaciją, suteikti nuolaidas ar dovanų kuponus už drąsą atsisakyti tokios sudėtingos priklausomybės. Kartais pasiryžusiems mesti rūkyti reikalinga ir įvairaus lygio medicinos bei psichologinė pagalba. Visa tai galėtų būti nemokama ir kviečiama pasinaudoti visus, kam tai aktualu. O kur dar nuostabios galimybės įtraukti rūkančiuosius į įvairias sveikos gyvensenos mokymo programas, kurti įvairias motyvacijos skatinimo kampanijas, organizuoti nerūkymo dienas ar konkursus.

Visam tam reikia tik fantazijos ir noro nuoširdžiai padėti, o ne ir vėl rinktis draudimus, nepaliekant žmonėms jokios alternatyvos. Žinoma, šio projekto autorius T. Tomilinas teigia, jog „Mes einame visiškai kitu, daug labiau į rūkantį žmogų orientuotu keliu, nes jo prašome vienintelio dalyko – susitarti su kaimynais dėl rūkymo ir netrukdymo kitiems naudotis savo nuosavybe“.

Tačiau kiek realu, jog kaimynai, kurių dažnas net per eilę metų nesugeba susitarti dėl bendros namo renovacijos ar kiemo asfaltavimo, sugebės susitarti dėl tokių asmeniškų dalykų kaip rūkymas. Bendruomeniškumas mūsų visuomenėje dar tik skinasi kelią, populiarėja tarptautinės kaimynų dienos šventimas, bet visa tai juda tokiu mažu žingsniu, jog tikėtis, kad nerūkantis kaimynas supras rūkantį kaimyną arba atvirkščiai – yra tiesiog neįmanoma.

Pasak projekto autorių, tik ribiniais atvejais, kada jau bus piktybinis nenoras atsižvelgi į savo kaimyno situaciją, tada bus galima kreiptis į policiją. Bet tai yra visiškai atviras kelias į situaciją, kuomet policija turės dar daugiau laiko gaišti spręsdami kaimynų nesutarimus, kai tuo tarpu jų pagalbos gali reikėti daug sudėtingesnėse situacijose.

Galų gale šio projekto kritikai pabrėžia, jog uždraudus rūkyti balkonuose, greičiausiai vis dažniau bus rūkoma atsidarius virtuvės langą ar tualete. Ką tuomet sakys valdžia ir projekto autoriai? Uždrausim rūkyti ir ten? O gal bus svarstoma įrengti specialias rūkymo patalpas šalia daugiabučių? Tačiau tuomet ir vėl bus įnirtingai diskutuojama, ant kieno pečių turės nugulti tokių patalpų finansavimas: savivaldybės, namo administratoriaus ar pačių gyventojų.

Taigi, kam mojuoti draudimais ir botagais, jei šiuolaikinė visuomenė turi daug humaniškesnius sprendimo būdus?

Pinigai ar žmonių sveikata?

By | Uncategorized | No Comments

Šis pavasaris kai kuriems Kauno miesto, Ramučių ir Karmėlavos gyventojams – išskirtinis. Ne tik dėl šalį ir pasaulį sukausčiusio COVID-19, tačiau ir dėl prieš langus išdygusių atliekų deginimo gamyklos kaminų. Nors Kauno kogeneracinė jėgainė, kurioje yra deginamos komunalinės atliekos, jau pastatyta ir iš jos kyla dūmai, tačiau žmonėms vis dar trūksta atsakymų į nerimą keliančius klausimus. Ypač dėl poveikio sveikatai.

Nors gamyklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje teigiama, kad Kauno kogeneracinės jėgainės statybai aplinkosauginiu požiūriu tinkamiausias yra Kauno LEZ teritorijos sklypas, esantis šalia magistralinio kelio Vilnius – Klaipėda, tačiau manau, jog šią gamyklą buvo galima statyti kur kas atokiau nuo žmonių gyvenamųjų vietų. Pasaulyje įprasta tokias atliekų deginimo gamyklas statyti toliau nuo žmonių kaimynystės. Neabejoju, kad, jei būtų atlikta Dainavos mikrorajono, Ramučių ir Karmėlavos gyventojų apklausa dėl atliekų deginimo gamyklos kaimynystės, ji šioje vietoje niekada nebūtų atsiradusi. Atliekų deginimas – bene paprasčiausias būdas tvarkyti susidarančias komunalines atliekas, tačiau tai nereiškia, kad jis tinkamiausias.

Nors svarbiausia užduotimi ES laikoma atliekų susidarymo prevencija, išvengti jų vistiek nepavyksta. Ekologiškiausia būtų susidariusias atliekas, esant galimybei, panaudoti antrą kartą, perdirbti ar kompostuoti. Kai kurios valstybės, kaip ir mes, nebesutvarkomas atliekas degina. Tačiau dėl oro taršos šis būdas vertinamas nevienareikšmiškai.

Nors nacionaliniu mastu Kauno kogeneracinė jėgainė pripažinta valstybinės svarbos atliekų tvarkymo objektu, tačiau buvo būtina atsižvelgti į 2018 m. Europos Parlamento patvirtintus atliekų perdirbimo tikslus, kurie numato, kad iki 2035 m. valstybėse narėse komunalinių atliekų turėtų būti perdirbama 65 procentai. Nesutvarkomų atliekų kiekiai mažės, tad ką gi degins jėgainė? Teigiama, kad niekada nepasikartos atvejai, kai atliekos deginimui į Lietuvą įsivežamos iš užsienio. Nerimą kelia faktas – atliekos į Klaipėdoje veikiančią deginimo gamyklą buvo vežamos iš Airijos. Kas apsaugos mus nuo tapimo Europos šiukšlynu? Kad panašūs scenarijai gali pasikartoti – akivaizdu. Priminsiu nesenus, koronaviruso problematikos užgožtus aplinkosaugos skandalus Lietuvoje: padangų gaisras Alytuje, milijonais skaičiuojama žala gamtai po Kuršių marių taršos nuotekomis iš „Grigeo Klaipėda“ ir t. t. Ar sisteminės korupcijos purtoma aplinkosauga šiandien yra pajėgi užtikrinti mūsų teisę į sveiką ir švarią aplinką? Nemanau.

Su dideliu nerimu į iš Kauno jėgainės kaminų virstančius dūmus žvelgia Dainavos, Ramučių ir Karmėlavos gyventojai. Didžiausią baimę gyventojams kelia galima oro tarša gamybiniais ir autotransporto teršalais: metanu, anglies dvideginiu, anglies viendeginiu, angliavandeniliais, druskos ir fluoro rūgštimis, amoniaku, azoto oksidais, kietosiomis dalelėmis, sieros oksidais, dioksinais ir furanais, sunkiaisiais metalais. Jėgainės poveikio vertinimo ataskaitoje nurodoma, kad prognozuojama maksimali aplinkos oro tarša kartu su fonine tarša neviršys gyvenamosios aplinkos taršos ribinių verčių ir viršnorminės taršos zona nenustatyta, tačiau aklai tikėti tuo, kas parašyta, negalima. Klaipėdos miesto visuomenininkai kelis metus bandė atkreipti valdžios dėmesį į akivaizdžią Klaipėdos miesto taršą, kvietė įvairius specialistus, Sveikatos apsaugos ministerijos atstovus, net pats aplinkos ministras atvažiavo į Klaipėdą. Tikėjo žmonės tuo, kas buvo sakoma, o tiesa išaiškėjo tik įsikišus prokurorams. Siūlau nelaukti ir nekartoti panašių scenarijų ir duoti žmonėms visus atsakymus kuo greičiau. Raginu Aplinkos ministeriją sudaryti specialią komisiją, įtraukti aplinkosaugos pareigūnus iš Vilniaus, nepriklausomus ekspertus, nevyriausybininkus, vietos bendruomenių atstovus ir ištirti realų poveikį aplinkai.

Tik gavę tikrus skaičius ir patikinimus, kad aplinkos oro tarša neviršija ribinių verčių, galėsime ramiau gyventi gamyklos kaimynystėje. O kol kas vien 2013–2014 m. atlikta poveikio vertinimo prognoze pasikliauti negalima.

Kada Vyriausybė nutrauks valstybės lėšų švaistymą?

By | Uncategorized | No Comments

Ką tik praūžė gruodis – tikras pirkimų bumo mėnuo. Ir aš neturiu omenyje šventinės nuotaikos užburtų žmonių, apgulusių prekybos centrus. Chaotiški, nebūtini pirkimai įsismarkavo ne tik prekybcentriuose, bet ir valstybinėse įstaigose. Ir sunku čia įstaigas kaltinti, kai jų biudžetų formavimo tvarka – ydinga. Galbūt ją pakeitus Vyriausybė surastų lėšų ir savo pažadų vykdymui?

Situacija, kai metų pabaigoje ženkliai padidėja viešųjų pirkimų sutarčių skaičius, Europoje nėra naujiena. Daugelyje šalių egzistuoja panašus reiškinys, kurį vadiname gruodžio karštine. Vis tik, ne visose šalyse šio reiškinio šaknys yra tos pačios: vienur baiminamasi ekonominio nuosmukio, todėl pinigus leidžiama drąsiau tik metų pabaigoje, o štai kitur, kaip ir Lietuvoje, taip elgiamasi dėl netobulos biudžeto planavimo tvarkos. Apie kokią konkrečią biudžeto formavimo ydą kalbu? Apie tai, jog kitų metų valstybinių įstaigų biudžetai yra sudaromi pagal einamųjų metų išlaidas. Sutaupei ir neišnaudojai visų suplanuotų lėšų? Reiškia ir kitąmet tiek užteks, todėl gausi mažiau! O juk niekas nenori gauti mažesnio asignavimo ir tai yra visiškai suprantama.

Todėl aiškėja tendencija, kad įstaigos, metų eigoje efektyviai ir atsakingai skirsčiusios biudžetą, metams artėjant link pabaigos jį ima švaistyti, kad tik negrįžtų į bendrąjį biudžetą. Liūdna, kad atsiduriama tokioje paradoksalioje situacijoje: vietoje to, kad galėtų sutaupyti, įstaigos priverčiamos pinigus „ištaškyti“.

O pinigai viešuosiuose pirkimuose yra išties dideli, būtų daug ir kur sutaupyti. Kadangi 2019 metų statistikos dar nėra, žvilgtelėkime į 2018 metus. Tuomet viešųjų pirkimų buvo įvykdyta net už 5,306 mln. eurų. Visus metus centrinės valdžios finansai buvo pertekliniai, o štai gruodį, pasak Finansų ministerijos, ženklus perteklius staiga virto minusu. Tikriausiai kyla klausimas, o kurgi tie pinigai išleidžiami? Šen bei ten – dažniausiai net nereikalingiems mažos vertės paslaugų ar daiktų pirkimams, kurių procedūros nesudėtingos ir trumpos.

Ieškoti efektyvių būdų, kur visų mūsų labui būtų galima sutaupyti, yra būtina. Prisiminkime 2020 metų valstybės biudžeto įgyvendinimo kelią. Nors ką čia prisiminti, tikriausiai nei vienas dar nespėjome to pamiršti. Valdžia buvo prižadėjusi atlyginimų augimą mokytojams, medikams ir kitiems viešojo sektoriaus darbuotojams, tačiau pradėjusi skirstyti lėšas susizgribo, kad pažadus įvykdyti bus sunku.

Tuomet valdantieji ėmė siūlyti naujų mokesčių įvedimą, esamų padidinimą. Ties čia ir sustokime – ar vietoje to nebūtų geriau patobulinti esamas sistemas, įskaitant ir valstybinių įstaigų biudžeto skirstymą? Panaikinus spragas, tikiu, valstybės biudžetas pasipildytų papildomomis lėšomis. Žinoma, šis kelias sudėtingesnis – reikia ilgai diskutuoti, tartis su specialistais ir ieškoti geriausio sprendimo. Tikriausiai dėl to valdantieji šio kelio ir nesirenka – juk padriki, neapskaičiuoti siūlymai nereikalauja tiek dėmesio ir laiko.

Kaip galėtume išvengti gruodžio karštinės? Specialistai jau kelis metus kalba apie tai, kad būtų tikslinga kasmetinį biudžeto formavimą pakeisti trimečiu. Ilgesnis laiko tarpas leistų efektyviau planuoti išlaidas ir neverstų skubėti. Manau, kad didelių nereikalingų išlaidų taip pat būtų galima išvengti, jeigu įstaigoms būtų palikta teisė perkelti sutaupytas lėšas į kitų metų biudžetą. Juk už atsakingą lėšų planavimą įstaigos turėtų gauti naudos, o ne atvirkščiai – būti už tai nubaustos.

Nauji metai yra puiki proga pokyčiams. Linkiu, kad Vyriausybė pagaliau suvoktų, jog valstybės pinigai negali būti švaistomi ir įgautų ryžto imtis ne visada lengvų, bet svarbių sprendimų.

Nuviliantis Vyriausybės politinis spektaklis

By | Uncategorized | No Comments

Pristatytas kitų metų biudžetas, ko gero, nuvylė visus – paaiškėjo, kad trūksta pinigų įvykdyti ugniagesiams, gydytojams ir mokytojams duotus pažadus. Laimei, pastarieji nepasidavė ir surengė įspėjamąjį streiką, po kurio staiga Vyriausybė vis tik atrado žadėtų lėšų. Kada valdantieji pradės duotus pažadus iškart vykdyti taip, kaip sutarta? Kiek galima žaisti žmonių garbe ir orumu? 

Jeigu anksčiau, stebint valdančiųjų politinį spektaklį, dar galėjome įžvelgti žiupsnelį komedijos, dabar beliko tik tragedijos, o gal net ir siaubo elementai. Gaila, kad į tai yra įtraukti ugniagesiai, mokytojai, gydytojai, slaugytojai.

Garbinga, kilnu, sunku ir labai reikalinga – šie žodžiai apibūdina visų minėtų profesijų atstovus, dirbančius išties pasiaukojantį, atsakingą ir didelės kompetencijos reikalaujantį darbą. Nekyla abejonių, kad be jų nebūtų mūsų visų. Valstybė tiesiog sugriūtų. Būtent todėl Vyriausybė privalo vykdyti savo pareigą ir rūpintis kokybišku viešojo sektoriaus funkcionavimu. Rūpintis tuo, kad prestižinių profesijų atstovai gautų orius atlyginimus.

Spektaklis prasidėjo tada, kai neapsikentę blogų gyvenimo sąlygų, viešojo sektoriaus darbuotojai ėmė rengti streikus ir mitingus. Štai Medikų sąjūdis prašė gydytojų ir rezidentų atlyginimų padidinimo. Nenuostabu, kodėl jų kantrybė trūko: atlyginimai mažesni nei ES vidurkis, o krūvio – daugiau nei kitose šalyse. Kaip bebūtų gaila, problemos sveikatos apsaugos sektoriuje sukėlė didelę talentingų medikų emigracijos bangą. Šiaip ne taip, regis, tuomet valdžia juos išgirdo ir pažadėjo 26,6 proc. atlyginimų augimą.

Ugniagesių situacija taip pat labai prasta: atlyginimai maži, tenka dirbti su sena technika, trūksta kokybiškos įrangos. O juk jie yra tie žmonės, kuriais, kaip rodo apklausos, mūsų visuomenė pasitiki labiausiai. Valdžia ugniagesiams taip pat atpjovė pažadų pyrago gabalėlį: teigė, kad atlyginimai „į rankas“ augs iki 1000 eurų.

Na, o mokytojų streiką tikriausiai atsimename geriausiai. Kurgi pamirši tą chaotišką ir įtemptą laikotarpį, kai mokytojai streikavo maždaug mėnesį, nakvojo Švietimo ir mokslo ministerijoje, kol galiausiai valdantieji išgirdo, ko jų prašoma.

Nuėjus ilgą ir sudėtingą derybų kelią, galiausiai Vyriausybė pažadėjo, kad mokytojų atlyginimai augs 10 proc. Atėjus ilgai lauktam metui, t. y. paskelbus kitų metų biudžetą, visi šie pažadai pavirto į dulkes. Paaiškėjo, kad biudžete švietimo sektoriui buvo numatyta beveik 60 mln. eurų mažiau, nei buvo sutarta parašais patvirtintoje švietimo ir mokslo šakos kolektyvinėje sutartyje.

Dabar darosi aišku, ką tąkart, po visų šių streikų, galvojo valdantieji: reikia kažkaip nutildyti įpykusią minią ir sukontroliuoti chaosą – taigi, pasakykime žmonėms tai, ką jie nori girdėti ir tyliai tikėkimės, kad pavyks, pabrukus uodegą, iš šios situacijos išsisukti. Sukeldami žmonėms tuščius lūkesčius, valdantieji ant žaizdos skaudžiai pabėrė druskos.

Džiugu, kad po biudžeto paskelbimo mokytojai nepasidavė, nusprendė kovoti dėl jiems priklausančių lėšų ir surengė dviejų valandų įspėjamąjį streiką. Laimei, tai pasiteisino: pirmadienį Vyriausybėje buvo pasirašyta pakoreguota kolektyvinė sutartis.

Dabar Vyriausybė didžiuojasi ir džiaugiasi, kad buvo pasirinktas dialogo kelias ir tikina, jog švietimas biudžete užima be galo svarbią vietą. Argi nejuokinga tai girdėti, kai susitarimas buvo pasiektas tik po didelės visuomenės pasipiktinimo bangos ir mokytojų įspėjamojo streiko? Argi parašais patvirtinti pažadai neturėtų būti vykdomi iškart, kaip ir buvo tartasi?

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad švietimo sistema šiame spektaklyje sulaukė geros pabaigos, tačiau kyla klausimas: o kaip kiti pažadai? Kaip gi gydytojai, slaugytojai, ugniagesiai ir kiti garbingų profesijų atstovai, kuriems vis dar skiriama per mažai lėšų? Pikta, nes pasižadėti ir po to pažado neįvykdyti yra tas pats, kas duoti ir po to atimti. Tūkstančiai žmonių gyveno mintimis, kad jų gyvenimai pagerės ir kad pagaliau juos pradės labiau vertinti.

Gaila tiek apgautų žmonių, tiek ir visos valstybės. Susipriešinimas, įtampa ir nepasitikėjimas valdžia po tokių įvykių tik auga. Pasirašyta švietimo kolektyvinė sutartis tikriausiai šią įtampą kažkiek nuslopins, tačiau susigrąžinti žmonių pasitikėjimą vis tiek bus labai sunku. Pradžiai, manau, reikėtų bent jau pripažinti klydus ir nuoširdžiai atsiprašyti. Gaila, tačiau net neabejoju, kad „valstiečiai“ to niekada nepadarys: principai jiems yra aukščiau už pagarbą žmogui.

Na, o pinigų valstybės biudžete tikriausiai niekada neturėsime tiek, kiek visiems norėtųsi. Bet juk politikos menas ir yra sudėlioti prioritetus bei paskirstyti lėšas taip, kad pasiektume geriausius rezultatus esamoje situacijoje. Ir svarbiausia nesulaužytume duotų pažadų. Pakoreguota kolektyvinė sutartis tarp Vyriausybės ir mokytojų atstovų tik įrodo, kad vykdyti susitarimus vis tik yra įmanoma. Gaila tik, kad, norint to pasiekti, ir vėl prireikė įžeisti mokytojų orumą.

Linkiu mums visiems, kad pagaliau nebetektų stebėti šių siaubingų politinių spektaklių.