All Posts By

admin

Pagrindinis šalies oro uostas – Kaune. Kada?

By | Uncategorized | No Comments

Šiuo metu tarptautinis Kauno oro uostas yra antras pagal dydį visoje Lietuvoje.
Per praėjusius metus jame apsilankė 1160 tūkst. keleivių, atlikta 9886 skrydžiai ir pergabenta 319 tūkst. krovinių.

Kad ir kaip atrodytų netikėta, tačiau visi šie statistikos rodikliai yra daug aukštesni, jeigu lygintume juos su Vilniaus oro uostu. Tačiau daugiausiai investicijų ateinantiems metams ir vėl nuspręsta skirti sostinei.

Kyla klausimas, kodėl finansinė parama neskiriama tiems, kurių rezultatai geresni, o potencialas didesnis? Kaip rodo valstybinės įmonės „Lietuvos oro uostai“ praėjusių metų ataskaitos, Vilniaus oro uosto keleivių skaičius per pastaruosius metus pakilo tik 2 proc., kai Kauno rodikliai siekia net 15 proc.

Tokia pati statistika kalbant ir apie skrydžius: Vilnius per pastaruosius metus atliko tik 2 proc. daugiau skrydžių nei 2018 m., o Kaunas – 5 proc. Net ir krovinių gabenimo rodikliai rodo, kad Kauno veikla buvo sėkmingesnė nei Vilniaus. Todėl aiškėja akivaizdus faktas, kad Kauno tarptautinis oro uostas tikrai galėtų būti ne antras, bet pirmas! Ir kaip rodo tikslūs skaičiai – tai visai realu.

Tačiau į Vilniaus oro uostą iki 2022 m. ir vėl nuspręsta investuoti 130 mln. eurų rekonstrukcijoms.

Neatsižvelgiama į faktą, kad šis oro uostas įsikūręs miesto centre, kur apgyvendinimo tankis ypač aukštas ir vietos, kurioje būtų galima plėstis, oro uostui beveik nėra. Juk ir daugelis didelių pasaulio oro uostų yra pastatyti užmiesčiuose, nes visiems yra aišku, kad tokia didelė pramoninė zona arti gyvenamųjų kvartalų gali būti pavojinga ir nesaugi.

Kauno oro uostas buvo pastatytas ypač geroje strateginėje vietoje – toli nuo miesto, arti laisvosios ekonominės zonos ir su daugybe laisvų hektarų, kurie galėtų būti puikiai panaudojami Kauno oro uosto plėtrai ir galimybei tapti didžiausiu oro uostu visoje Lietuvoje.

Tiesa, kol mūsų valdžios atstovai dar netiki Kauno oro uosto galimybėmis, jau yra užsienio investuotojų, kurie mano kitaip.

Trečia pagal dydį orlaivių dažymo paslaugas teikianti kompanija pasaulyje – „MAAS Aviation“ – Kauno oro uoste dar praėjusiais metais pradėjo naujo angaro statybas. Kompanija, vertindama paklausos augimo perspektyvas, pradėjo statyti dviejų dalių angarą šiaurinėje Kauno oro uosto dalyje, daugiau nei 12 tūkst. kvadratinių metrų plote.

Šis projektas yra reikšmingas ne tik todėl, kad juo siekiama pritraukti dideles investicijas, bet ir todėl, kad jo dėka siekiama sukurti daugiau negu 400 aukštos kvalifikacijos, gerai apmokamų darbo vietų. Be to, jau dabar Kauno oro uoste veikia stambiausias orlaivių techninio aptarnavimo įmonių klasteris Baltijos šalyse!

Nusprendus ir toliau vystyti bei plėsti Kauno oro uostą, Karmėlavos ir aplinkinių gyvenviečių bei Dainavos mikrorajono gyventojams būtų sukurta dar daugiau naujų darbo vietų, o didesnis atvykstančių turistų skaičius būtų dar didesnė paskata vystyti projektą Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022.

Be to, visi puikiai pamename 2017 m. vasarą, kai nuo liepos iki rugpjūčio antros pusės pagrindiniu aviacijos centru šalyje tapo Kaunas, nes Vilniuje buvo vykdomi pakilimo–tūpimo tako rekonstrukcijos darbai. Kaunas tam buvo puikiai pasiruošęs – gerokai išaugusios darbuotojų pajėgos, papildomos automobilių stovėjimo vietos, daugiau atvykimo galimybių, rekonstruotas esamas ir pastatyti laikini terminalai. Tąkart Kaunas iš tiesų sulaukė daug gerų atsiliepimų ir pagirų.

Taigi, aš ir vėl keliu garsiai šį klausimą – kada Kaunas taps pagrindiniu Lietuvos oro uostu?

Darbo rinkoje – neišnaudotas darbo jėgos potencialas

By | Uncategorized | No Comments

Pasaulio sveikatos organizacija pažymi, kad didesnę riziką susirgti sunkesne COVID–19 forma turi vyresni, daugiau kaip 60 metų amžiaus sulaukę asmenys, todėl tikėtina, kad šią vasarą sezoniniams darbams paslaugų sektoriuje ar žemės ūkyje prireiks papildomų rankų.

Vyresnius asmenis ir kitus žmones, dėl sveikatos būklės esančius didesnės rizikos grupėje, minėtoje darbo sferoje galėtų pakeisti jaunesnio amžiaus darbuotojai – vaikai ir paaugliai. Žinoma, darbas negali jiems trukdyti lankyti mokyklos ir mokytis, todėl vaikai ir paaugliai į darbo rinką galėtų įsilieti tik vasaros atostogų metu.

Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, įsidarbinti galima nuo 14 metų. Vaikai ir paaugliai ne mokslo metų metu gali dirbti iki 6 valandų per dieną ir 30 valandų per savaitę. Darbo santykiai su darbdaviu įforminami darbo sutartimi, kuri jaunam žmogui užtikrina tam tikras garantijas, jei nutiktų nelaimingas atsitikimas ar darbdavys nenorėtų mokėti sutarto atlyginimo.

Įsidarbinti norinčiam vaikui reikia vieno iš tėvų ar kito vaiko atstovo raštiško leidimo ir medicininės pažymos, kurioje nurodyta, kad vaikas gali dirbti konkretų darbą. Vaikams leidžiama dirbti tik lengvus, nekenkiančius sveikatai ir vystymuisi darbus, o draudžiami dirbti darbai – patvirtinti Vyriausybės nutarimu.

Dažniausiai vaikai ir paaugliai dirba padavėjais, pagalbiniais virtuvės darbuotojais, yra prekybos centrų pardavėjai ir salių darbuotojai, reklamos platintojai, dirba viešbučiuose, pas ūkininkus renka uogas, skina vaisius ir daržoves, dirba pagalbiniais darbininkais, atlieka kitus nekvalifikuotus darbus.

Tačiau toli gražu ne visi darbdaviai noriai įdarbina jaunesnius nei 18 metų jaunuolius.

Pirmiausia, darbdavys vengia atsakomybės už nepilnamečius darbuotojus. Taip pat jaunieji darbuotojai pagal įstatymus turi dirbti trumpiau, be to, dažnai neturi patirties, kuri yra būtina, norint atlikti tam tikrus darbus.

Suprantama, jaunas darbuotojas savaime nėra geresnis nei vyresnio amžiaus, tačiau sukūrus paskatos sistemą priimti nepilnamečius į darbą, būtų sprendžiamos vasaros atostogų metų išryškėjančios problemos, pavyzdžiui, jaunų žmonių užimtumas, taip pat tai gelbėtų, mažinant nusikalstamumą ir pan.

Nors vaikų, atsiduriančių pareigūnų akiratyje, skaičius kasmet mažėja, tačiau vis dar išlieka pakankamai didelis. 2019 m. į policiją pristatyti net 2183 vaikai. Daugiausiai nusikaltimų padaroma, kai vaikai ir paaugliai neturi kitų veiklų ir dienas leidžia gatvėse.

Vasaros vaikų stovyklos tampa prieinamos tik turtingų tėvų vaikams, tad mažiau uždirbančių tėvų vaikų vasaros atostogos – jų pačių ir policijos reikalas.

Tiek Vyriausybė, tiek savivaldybės gali ir turi prisidėti prie darbdavių skatinimo įdarbinti nepilnamečius. Viena efektyviausių priemonių, skatinant įdarbinti asmenis, yra subsidijos arba įvairios mokestinės lengvatos darbdaviams. Darbdaviams, vasaros metu įdarbinusiems nepilnamečius, galėtų būti mokamos nustatyto dydžio subsidijos, kurios taptu realia paskata įdarbinti jauną žmogų.

Nepilnamečių darbas vasaros sezono metu trunka tik apie du mėnesius, todėl subsidijos suma valstybei tikrai nebus didelė. Juolab dažniausiai nepilnamečiams mokamas minimalus atlyginimas.

Nedidelis valstybės indėlis, skatinant įtraukti nepilnamečius į darbo rinką, su kaupu atsipirks, jei nereikės spręsti nuobodžiaujančių paauglių vasaros metu sukeliamų problemų.

Žinoma, nepilnamečius į darbo rinką galėtų įtraukti ir valstybės bei savivaldybės įmonės. Tokius atvejus, kai įmonės samdo nepilnamečius, galima suskaičiuoti ant pirštų, nors, akivaizdu, kad tokių atvejų galėtų būti žymiai daugiau.
Vyriausybės lygiu paruošta programa galėtų būti privaloma daugeliui įmonių ar institucijų, kur nepilnamečiams galėtų atsirasti darbų, ypač vasarą, kai daugelis darbuotojų atostogauja. Juk nekvalifikuotus darbus kažkam vis tiek reikia nudirbti.

Valdžia ir vėl imasi botagėlio – bus draudžiama rūkyti balkonuose

By | Uncategorized | No Comments

Seimas nubalsavo teigiamai už draudimą rūkyti balkonuose. Jei po paskutinio balsavimo liepos mėnesį rezultatas bus toks pats, rūkyti balkonuose bus draudžiama, neturint visų namo gyventojų sutikimo.

Aš nerūkau ir niekada gyvenime nerūkiau. Todėl toks valdžios priimtas naujas įstatymas man turėtų patikti. Vis dėlto tokį sprendimą aš vertinu dviprasmiškai. Nesupraskite manęs klaidingai. Aš visiškai sutinku, kad rūkymas iš tiesų yra didelė mūsų visuomenės problema, kuri kasmet nusineša be galo daug žmonių gyvybių.  Tačiau dabartinė valdančioji dauguma ir vėl imasi ne prevencijos, ne švietimo ir ne motyvacijos mesti rūkyti didinimo, o eilinį  kartą į rankas čiumpa botagėlį. Ščaaaaai…. per kupras visiems ir daugiau, kad nerūkytumėt!

O juk visos išsivysčiusios šalys, kurios daug anksčiau prakalbo apie rūkymo žalą, jau dabar aiškiai žino, kad  pirmiausia reikia daugiau dėmesio skirti švietimui. Jis turi būti pradėtas jau mokykloje, tapti ilgalaikiu, neapsiriboti vien paskaitomis, reikia įtraukti žaidimus, diskusijas, ekskursijas ar kitokius švietimo būdus. Ir į tokio pobūdžio veiklas būtinai įtraukti vaikų tėvus bei skatinti, jog bendraamžiai mokytų bendraamžius.

Kitas svarbus aspektas yra motyvacija. Daugelio pasaulinių tyrimų duomenimis, apie 70 proc. visų reguliariai rūkančiųjų norėtų nerūkyti. Daugelis jų bent kartą jau yra bandę mesti, tačiau tik 1–5 proc. savarankiškai bandžiusiųjų pavyko atsikratyti šio žalingo įpročio (nerūkyti metus ir ilgiau). Todėl būtina įvairiais būdais skatinti rūkalius mesti rūkyti, stiprinti jų motyvaciją, suteikti nuolaidas ar dovanų kuponus už drąsą atsisakyti tokios sudėtingos priklausomybės. Kartais pasiryžusiems mesti rūkyti reikalinga ir įvairaus lygio medicinos bei psichologinė pagalba. Visa tai galėtų būti nemokama ir kviečiama pasinaudoti visus, kam tai aktualu. O kur dar nuostabios galimybės įtraukti rūkančiuosius į įvairias sveikos gyvensenos mokymo programas, kurti įvairias motyvacijos skatinimo kampanijas, organizuoti nerūkymo dienas ar konkursus.

Visam tam reikia tik fantazijos ir noro nuoširdžiai padėti, o ne ir vėl rinktis draudimus, nepaliekant žmonėms jokios alternatyvos. Žinoma, šio projekto autorius T. Tomilinas teigia, jog „Mes einame visiškai kitu, daug labiau į rūkantį žmogų orientuotu keliu, nes jo prašome vienintelio dalyko – susitarti su kaimynais dėl rūkymo ir netrukdymo kitiems naudotis savo nuosavybe“.

Tačiau kiek realu, jog kaimynai, kurių dažnas net per eilę metų nesugeba susitarti dėl bendros namo renovacijos ar kiemo asfaltavimo, sugebės susitarti dėl tokių asmeniškų dalykų kaip rūkymas. Bendruomeniškumas mūsų visuomenėje dar tik skinasi kelią, populiarėja tarptautinės kaimynų dienos šventimas, bet visa tai juda tokiu mažu žingsniu, jog tikėtis, kad nerūkantis kaimynas supras rūkantį kaimyną arba atvirkščiai – yra tiesiog neįmanoma.

Pasak projekto autorių, tik ribiniais atvejais, kada jau bus piktybinis nenoras atsižvelgi į savo kaimyno situaciją, tada bus galima kreiptis į policiją. Bet tai yra visiškai atviras kelias į situaciją, kuomet policija turės dar daugiau laiko gaišti spręsdami kaimynų nesutarimus, kai tuo tarpu jų pagalbos gali reikėti daug sudėtingesnėse situacijose.

Galų gale šio projekto kritikai pabrėžia, jog uždraudus rūkyti balkonuose, greičiausiai vis dažniau bus rūkoma atsidarius virtuvės langą ar tualete. Ką tuomet sakys valdžia ir projekto autoriai? Uždrausim rūkyti ir ten? O gal bus svarstoma įrengti specialias rūkymo patalpas šalia daugiabučių? Tačiau tuomet ir vėl bus įnirtingai diskutuojama, ant kieno pečių turės nugulti tokių patalpų finansavimas: savivaldybės, namo administratoriaus ar pačių gyventojų.

Taigi, kam mojuoti draudimais ir botagais, jei šiuolaikinė visuomenė turi daug humaniškesnius sprendimo būdus?

Pinigai ar žmonių sveikata?

By | Uncategorized | No Comments

Šis pavasaris kai kuriems Kauno miesto, Ramučių ir Karmėlavos gyventojams – išskirtinis. Ne tik dėl šalį ir pasaulį sukausčiusio COVID-19, tačiau ir dėl prieš langus išdygusių atliekų deginimo gamyklos kaminų. Nors Kauno kogeneracinė jėgainė, kurioje yra deginamos komunalinės atliekos, jau pastatyta ir iš jos kyla dūmai, tačiau žmonėms vis dar trūksta atsakymų į nerimą keliančius klausimus. Ypač dėl poveikio sveikatai.

Nors gamyklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje teigiama, kad Kauno kogeneracinės jėgainės statybai aplinkosauginiu požiūriu tinkamiausias yra Kauno LEZ teritorijos sklypas, esantis šalia magistralinio kelio Vilnius – Klaipėda, tačiau manau, jog šią gamyklą buvo galima statyti kur kas atokiau nuo žmonių gyvenamųjų vietų. Pasaulyje įprasta tokias atliekų deginimo gamyklas statyti toliau nuo žmonių kaimynystės. Neabejoju, kad, jei būtų atlikta Dainavos mikrorajono, Ramučių ir Karmėlavos gyventojų apklausa dėl atliekų deginimo gamyklos kaimynystės, ji šioje vietoje niekada nebūtų atsiradusi. Atliekų deginimas – bene paprasčiausias būdas tvarkyti susidarančias komunalines atliekas, tačiau tai nereiškia, kad jis tinkamiausias.

Nors svarbiausia užduotimi ES laikoma atliekų susidarymo prevencija, išvengti jų vistiek nepavyksta. Ekologiškiausia būtų susidariusias atliekas, esant galimybei, panaudoti antrą kartą, perdirbti ar kompostuoti. Kai kurios valstybės, kaip ir mes, nebesutvarkomas atliekas degina. Tačiau dėl oro taršos šis būdas vertinamas nevienareikšmiškai.

Nors nacionaliniu mastu Kauno kogeneracinė jėgainė pripažinta valstybinės svarbos atliekų tvarkymo objektu, tačiau buvo būtina atsižvelgti į 2018 m. Europos Parlamento patvirtintus atliekų perdirbimo tikslus, kurie numato, kad iki 2035 m. valstybėse narėse komunalinių atliekų turėtų būti perdirbama 65 procentai. Nesutvarkomų atliekų kiekiai mažės, tad ką gi degins jėgainė? Teigiama, kad niekada nepasikartos atvejai, kai atliekos deginimui į Lietuvą įsivežamos iš užsienio. Nerimą kelia faktas – atliekos į Klaipėdoje veikiančią deginimo gamyklą buvo vežamos iš Airijos. Kas apsaugos mus nuo tapimo Europos šiukšlynu? Kad panašūs scenarijai gali pasikartoti – akivaizdu. Priminsiu nesenus, koronaviruso problematikos užgožtus aplinkosaugos skandalus Lietuvoje: padangų gaisras Alytuje, milijonais skaičiuojama žala gamtai po Kuršių marių taršos nuotekomis iš „Grigeo Klaipėda“ ir t. t. Ar sisteminės korupcijos purtoma aplinkosauga šiandien yra pajėgi užtikrinti mūsų teisę į sveiką ir švarią aplinką? Nemanau.

Su dideliu nerimu į iš Kauno jėgainės kaminų virstančius dūmus žvelgia Dainavos, Ramučių ir Karmėlavos gyventojai. Didžiausią baimę gyventojams kelia galima oro tarša gamybiniais ir autotransporto teršalais: metanu, anglies dvideginiu, anglies viendeginiu, angliavandeniliais, druskos ir fluoro rūgštimis, amoniaku, azoto oksidais, kietosiomis dalelėmis, sieros oksidais, dioksinais ir furanais, sunkiaisiais metalais. Jėgainės poveikio vertinimo ataskaitoje nurodoma, kad prognozuojama maksimali aplinkos oro tarša kartu su fonine tarša neviršys gyvenamosios aplinkos taršos ribinių verčių ir viršnorminės taršos zona nenustatyta, tačiau aklai tikėti tuo, kas parašyta, negalima. Klaipėdos miesto visuomenininkai kelis metus bandė atkreipti valdžios dėmesį į akivaizdžią Klaipėdos miesto taršą, kvietė įvairius specialistus, Sveikatos apsaugos ministerijos atstovus, net pats aplinkos ministras atvažiavo į Klaipėdą. Tikėjo žmonės tuo, kas buvo sakoma, o tiesa išaiškėjo tik įsikišus prokurorams. Siūlau nelaukti ir nekartoti panašių scenarijų ir duoti žmonėms visus atsakymus kuo greičiau. Raginu Aplinkos ministeriją sudaryti specialią komisiją, įtraukti aplinkosaugos pareigūnus iš Vilniaus, nepriklausomus ekspertus, nevyriausybininkus, vietos bendruomenių atstovus ir ištirti realų poveikį aplinkai.

Tik gavę tikrus skaičius ir patikinimus, kad aplinkos oro tarša neviršija ribinių verčių, galėsime ramiau gyventi gamyklos kaimynystėje. O kol kas vien 2013–2014 m. atlikta poveikio vertinimo prognoze pasikliauti negalima.

Kada Vyriausybė nutrauks valstybės lėšų švaistymą?

By | Uncategorized | No Comments

Ką tik praūžė gruodis – tikras pirkimų bumo mėnuo. Ir aš neturiu omenyje šventinės nuotaikos užburtų žmonių, apgulusių prekybos centrus. Chaotiški, nebūtini pirkimai įsismarkavo ne tik prekybcentriuose, bet ir valstybinėse įstaigose. Ir sunku čia įstaigas kaltinti, kai jų biudžetų formavimo tvarka – ydinga. Galbūt ją pakeitus Vyriausybė surastų lėšų ir savo pažadų vykdymui?

Situacija, kai metų pabaigoje ženkliai padidėja viešųjų pirkimų sutarčių skaičius, Europoje nėra naujiena. Daugelyje šalių egzistuoja panašus reiškinys, kurį vadiname gruodžio karštine. Vis tik, ne visose šalyse šio reiškinio šaknys yra tos pačios: vienur baiminamasi ekonominio nuosmukio, todėl pinigus leidžiama drąsiau tik metų pabaigoje, o štai kitur, kaip ir Lietuvoje, taip elgiamasi dėl netobulos biudžeto planavimo tvarkos. Apie kokią konkrečią biudžeto formavimo ydą kalbu? Apie tai, jog kitų metų valstybinių įstaigų biudžetai yra sudaromi pagal einamųjų metų išlaidas. Sutaupei ir neišnaudojai visų suplanuotų lėšų? Reiškia ir kitąmet tiek užteks, todėl gausi mažiau! O juk niekas nenori gauti mažesnio asignavimo ir tai yra visiškai suprantama.

Todėl aiškėja tendencija, kad įstaigos, metų eigoje efektyviai ir atsakingai skirsčiusios biudžetą, metams artėjant link pabaigos jį ima švaistyti, kad tik negrįžtų į bendrąjį biudžetą. Liūdna, kad atsiduriama tokioje paradoksalioje situacijoje: vietoje to, kad galėtų sutaupyti, įstaigos priverčiamos pinigus „ištaškyti“.

O pinigai viešuosiuose pirkimuose yra išties dideli, būtų daug ir kur sutaupyti. Kadangi 2019 metų statistikos dar nėra, žvilgtelėkime į 2018 metus. Tuomet viešųjų pirkimų buvo įvykdyta net už 5,306 mln. eurų. Visus metus centrinės valdžios finansai buvo pertekliniai, o štai gruodį, pasak Finansų ministerijos, ženklus perteklius staiga virto minusu. Tikriausiai kyla klausimas, o kurgi tie pinigai išleidžiami? Šen bei ten – dažniausiai net nereikalingiems mažos vertės paslaugų ar daiktų pirkimams, kurių procedūros nesudėtingos ir trumpos.

Ieškoti efektyvių būdų, kur visų mūsų labui būtų galima sutaupyti, yra būtina. Prisiminkime 2020 metų valstybės biudžeto įgyvendinimo kelią. Nors ką čia prisiminti, tikriausiai nei vienas dar nespėjome to pamiršti. Valdžia buvo prižadėjusi atlyginimų augimą mokytojams, medikams ir kitiems viešojo sektoriaus darbuotojams, tačiau pradėjusi skirstyti lėšas susizgribo, kad pažadus įvykdyti bus sunku.

Tuomet valdantieji ėmė siūlyti naujų mokesčių įvedimą, esamų padidinimą. Ties čia ir sustokime – ar vietoje to nebūtų geriau patobulinti esamas sistemas, įskaitant ir valstybinių įstaigų biudžeto skirstymą? Panaikinus spragas, tikiu, valstybės biudžetas pasipildytų papildomomis lėšomis. Žinoma, šis kelias sudėtingesnis – reikia ilgai diskutuoti, tartis su specialistais ir ieškoti geriausio sprendimo. Tikriausiai dėl to valdantieji šio kelio ir nesirenka – juk padriki, neapskaičiuoti siūlymai nereikalauja tiek dėmesio ir laiko.

Kaip galėtume išvengti gruodžio karštinės? Specialistai jau kelis metus kalba apie tai, kad būtų tikslinga kasmetinį biudžeto formavimą pakeisti trimečiu. Ilgesnis laiko tarpas leistų efektyviau planuoti išlaidas ir neverstų skubėti. Manau, kad didelių nereikalingų išlaidų taip pat būtų galima išvengti, jeigu įstaigoms būtų palikta teisė perkelti sutaupytas lėšas į kitų metų biudžetą. Juk už atsakingą lėšų planavimą įstaigos turėtų gauti naudos, o ne atvirkščiai – būti už tai nubaustos.

Nauji metai yra puiki proga pokyčiams. Linkiu, kad Vyriausybė pagaliau suvoktų, jog valstybės pinigai negali būti švaistomi ir įgautų ryžto imtis ne visada lengvų, bet svarbių sprendimų.

Nuviliantis Vyriausybės politinis spektaklis

By | Uncategorized | No Comments

Pristatytas kitų metų biudžetas, ko gero, nuvylė visus – paaiškėjo, kad trūksta pinigų įvykdyti ugniagesiams, gydytojams ir mokytojams duotus pažadus. Laimei, pastarieji nepasidavė ir surengė įspėjamąjį streiką, po kurio staiga Vyriausybė vis tik atrado žadėtų lėšų. Kada valdantieji pradės duotus pažadus iškart vykdyti taip, kaip sutarta? Kiek galima žaisti žmonių garbe ir orumu? 

Jeigu anksčiau, stebint valdančiųjų politinį spektaklį, dar galėjome įžvelgti žiupsnelį komedijos, dabar beliko tik tragedijos, o gal net ir siaubo elementai. Gaila, kad į tai yra įtraukti ugniagesiai, mokytojai, gydytojai, slaugytojai.

Garbinga, kilnu, sunku ir labai reikalinga – šie žodžiai apibūdina visų minėtų profesijų atstovus, dirbančius išties pasiaukojantį, atsakingą ir didelės kompetencijos reikalaujantį darbą. Nekyla abejonių, kad be jų nebūtų mūsų visų. Valstybė tiesiog sugriūtų. Būtent todėl Vyriausybė privalo vykdyti savo pareigą ir rūpintis kokybišku viešojo sektoriaus funkcionavimu. Rūpintis tuo, kad prestižinių profesijų atstovai gautų orius atlyginimus.

Spektaklis prasidėjo tada, kai neapsikentę blogų gyvenimo sąlygų, viešojo sektoriaus darbuotojai ėmė rengti streikus ir mitingus. Štai Medikų sąjūdis prašė gydytojų ir rezidentų atlyginimų padidinimo. Nenuostabu, kodėl jų kantrybė trūko: atlyginimai mažesni nei ES vidurkis, o krūvio – daugiau nei kitose šalyse. Kaip bebūtų gaila, problemos sveikatos apsaugos sektoriuje sukėlė didelę talentingų medikų emigracijos bangą. Šiaip ne taip, regis, tuomet valdžia juos išgirdo ir pažadėjo 26,6 proc. atlyginimų augimą.

Ugniagesių situacija taip pat labai prasta: atlyginimai maži, tenka dirbti su sena technika, trūksta kokybiškos įrangos. O juk jie yra tie žmonės, kuriais, kaip rodo apklausos, mūsų visuomenė pasitiki labiausiai. Valdžia ugniagesiams taip pat atpjovė pažadų pyrago gabalėlį: teigė, kad atlyginimai „į rankas“ augs iki 1000 eurų.

Na, o mokytojų streiką tikriausiai atsimename geriausiai. Kurgi pamirši tą chaotišką ir įtemptą laikotarpį, kai mokytojai streikavo maždaug mėnesį, nakvojo Švietimo ir mokslo ministerijoje, kol galiausiai valdantieji išgirdo, ko jų prašoma.

Nuėjus ilgą ir sudėtingą derybų kelią, galiausiai Vyriausybė pažadėjo, kad mokytojų atlyginimai augs 10 proc. Atėjus ilgai lauktam metui, t. y. paskelbus kitų metų biudžetą, visi šie pažadai pavirto į dulkes. Paaiškėjo, kad biudžete švietimo sektoriui buvo numatyta beveik 60 mln. eurų mažiau, nei buvo sutarta parašais patvirtintoje švietimo ir mokslo šakos kolektyvinėje sutartyje.

Dabar darosi aišku, ką tąkart, po visų šių streikų, galvojo valdantieji: reikia kažkaip nutildyti įpykusią minią ir sukontroliuoti chaosą – taigi, pasakykime žmonėms tai, ką jie nori girdėti ir tyliai tikėkimės, kad pavyks, pabrukus uodegą, iš šios situacijos išsisukti. Sukeldami žmonėms tuščius lūkesčius, valdantieji ant žaizdos skaudžiai pabėrė druskos.

Džiugu, kad po biudžeto paskelbimo mokytojai nepasidavė, nusprendė kovoti dėl jiems priklausančių lėšų ir surengė dviejų valandų įspėjamąjį streiką. Laimei, tai pasiteisino: pirmadienį Vyriausybėje buvo pasirašyta pakoreguota kolektyvinė sutartis.

Dabar Vyriausybė didžiuojasi ir džiaugiasi, kad buvo pasirinktas dialogo kelias ir tikina, jog švietimas biudžete užima be galo svarbią vietą. Argi nejuokinga tai girdėti, kai susitarimas buvo pasiektas tik po didelės visuomenės pasipiktinimo bangos ir mokytojų įspėjamojo streiko? Argi parašais patvirtinti pažadai neturėtų būti vykdomi iškart, kaip ir buvo tartasi?

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad švietimo sistema šiame spektaklyje sulaukė geros pabaigos, tačiau kyla klausimas: o kaip kiti pažadai? Kaip gi gydytojai, slaugytojai, ugniagesiai ir kiti garbingų profesijų atstovai, kuriems vis dar skiriama per mažai lėšų? Pikta, nes pasižadėti ir po to pažado neįvykdyti yra tas pats, kas duoti ir po to atimti. Tūkstančiai žmonių gyveno mintimis, kad jų gyvenimai pagerės ir kad pagaliau juos pradės labiau vertinti.

Gaila tiek apgautų žmonių, tiek ir visos valstybės. Susipriešinimas, įtampa ir nepasitikėjimas valdžia po tokių įvykių tik auga. Pasirašyta švietimo kolektyvinė sutartis tikriausiai šią įtampą kažkiek nuslopins, tačiau susigrąžinti žmonių pasitikėjimą vis tiek bus labai sunku. Pradžiai, manau, reikėtų bent jau pripažinti klydus ir nuoširdžiai atsiprašyti. Gaila, tačiau net neabejoju, kad „valstiečiai“ to niekada nepadarys: principai jiems yra aukščiau už pagarbą žmogui.

Na, o pinigų valstybės biudžete tikriausiai niekada neturėsime tiek, kiek visiems norėtųsi. Bet juk politikos menas ir yra sudėlioti prioritetus bei paskirstyti lėšas taip, kad pasiektume geriausius rezultatus esamoje situacijoje. Ir svarbiausia nesulaužytume duotų pažadų. Pakoreguota kolektyvinė sutartis tarp Vyriausybės ir mokytojų atstovų tik įrodo, kad vykdyti susitarimus vis tik yra įmanoma. Gaila tik, kad, norint to pasiekti, ir vėl prireikė įžeisti mokytojų orumą.

Linkiu mums visiems, kad pagaliau nebetektų stebėti šių siaubingų politinių spektaklių.

Mūsų jaunoji karta – tironai?

By | Uncategorized | No Comments

Vis išgirstame apie nesuvokiamus paauglių žiaurumo atvejus. Tikriausiai visi prisimename žiauriai sumuštą paauglę iš Jurbarko, Klaipėdoje smurtaujančią paauglių gaują. Maždaug prieš mėnesį Alytaus teismą pasiekė dar vienas egzekucijos atvejis, kai nepilnamečių mušta 13-metė dėl patirtų sužalojimų ir psichologinės traumos net metus negalėjo pasirodyti mokykloje. O kiek tokių atvejų dar nepasiekia viešumos? Nejaugi tikrai auginame tironų kartą?

2018 m. nusikalstamomis veikomis buvo įtariami net 1128 nepilnamečiai ir tai tik registruoti atvejai. Realybėje tokių atvejų dar daugiau: ne visada viskas išlenda į viešumą. Kai išgirstame apie paauglių egzekucijas, natūraliai kyla klausimas: iš kur juose yra tiek daug žiaurumo, noro tyčiotis, mušti ar kitaip be gailesčio kankinti bejėgę auką? Drebančia širdimi susimąstome ir apie savo vaikus – o jeigu ir jie taps aukomis? O jeigu ir jie taps tais, kurie daro nusikaltimą arba abejingai jį stebi? Juk tie žiaurūs paaugliai tokiais negimė – mes juos užauginome.

Taisyklės, kad smurtaujančioje šeimoje augęs vaikas taps smurtautoju, nėra. Žinoma, iš arti matomas ar patiriamas smurtas gali didinti polinkį nusikalsti. Bet juk nėra ir taisyklės, kad doros ir mylinčios šeimos auginama atžala netaps smurtautoju. Todėl esu įsitikinęs, jog apie tai, kodėl vaikai nužmogėja, turėtų susimąstyti kiekvienas.
Vaikų auklėjimas – neišsemiama tema. Kiekviena šeima ir kiekvienas specialistas tikriausiai galėtų pasiūlyti begalę skirtingų būdų, kaip užauginti dorą vaiką. Vis tik, manau, kad daugelis sutiktų, jog per mažas dėmesys vaikui yra viena didžiausių auklėjimo klaidų. Dažnai tėvai neįsiklauso į vaikų bėdas, poreikius, neranda jiems laiko. Tuomet jaunuoliai išeina į gatves, kur susiduria su itin blogo elgesio pavyzdžiais. Arba, jei tėvai aprūpina materialiais dalykais, vaikai įninka į nekontroliuojamą virtualią erdvę, kompiuterinius žaidimus, televizijos pasaulį. O ką randa ten?

Žmogžudystės, klastos ir kiti žiaurumo atvejai. Psichologai teigia, kad kuo mažesniame amžiuje vaikai pradeda žaisti kruvinų scenų ir žiaurumo kupinus kompiuterinius žaidimus, tuo daugiau praranda jautrumo ir žmogiškumo.
Filmai, kuriuose išaukštinami nusikaltėliai ar žmogaus gyvybės atėmimas yra norma, aišku, taip pat yra žalingi: vaikams formuojamas neteisingas vertybių pasaulis. Būtina kontroliuoti turinį, kuris pasiekia vaikus. Ir, žinoma, skirti jiems dėmesio, drauge atrasti dominančią veiklą, kuria užsiimdami jie jaustųsi pilnaverčiais.

Tikiu, kad jokie tėvai nelinki savo atžaloms blogo, o tapti nusikaltėliais – juo labiau. Tad labai svarbi užduotis šeimai – laiku pastebėti pakitusį vaiko elgesį, ryškėjančius agresijos požymius. Neprivalome būti tobulais tėvais iš prigimties – reikia išdrįsti kreiptis į specialistus. Kai kurių auklėjimo niuansų reikia išmokti. Svarbiausia, kad ne per vėlai.
Kad ir kaip bebūtų, paauglių žiaurumas yra ne tik šeimos, bet ir visuomenės problema. Vaikai turi matyti gero, teisingo elgesio pavyzdžius, o prie to turime prisidėti visi. Kaip dažnai viešoje vietoje matydami smurto atvejus imamės veiksmų? Kaip dažnai sudrausminame geriančius, besikeikiančius ar kitaip viešąją tvarką trikdančius vaikus?

O ką jau bekalbėti apie valdžioje pasirodančius korupcijos ir galios žaidimų atvejus, nuo nusikaltimų lengvai išsisukančius žmones ir kitus pavyzdžius, kurie paauglių sąmonėje sukuria iškreiptą visuomenės vertybių portretą. Juk jaunoji karta yra mūsų visuomenės atspindys. Reikia pasitempti.
Matyt, neišvengiama, paauglių smurto atvejų, daugiau ar mažiau, vis tiek pasitaikys. Ką daryti? Tinkamai į juos reaguoti. Turime sukurti sistemą, kuri greitai ir veiksmingai funkcionuotų paauglių žiaurumo atvejais. Be abejo, turime suteikti visokeriopą pagalbą aukai ir jos šeimai. Nemažiau svarbu pagalbos ranką ištiesti ir nusikaltimą padariusiam paaugliui bei jo tėvams.
Mūsų visuomenė yra linkusi nusikaltėlį iškart nulinčiuoti, bet turime suprasti, kad jam taip pat privalu suteikti pagalbą, kad pajėgtų suvokti ir priimti atsakomybę už savo veiksmus, kad ateityje net nesusimąstytų apie jų kartojimą. Reikia dar labiau stiprinti ir patyčių prevenciją – juk būtent jos dažnai būna rimtesnių nusikaltimų pamatu. Tikiu, kad mūsų visuomenė gali būti šviesesnė, o vaikai gali būti vaikais – ne tironais.

Padėkime klimato pokyčių veikiamai Lietuvai. Tik šįkart rimtai

By | Uncategorized | No Comments

Neabejoju, jog klimato kaita yra viena didžiausių problemų, su kuria šiuo metu susiduria žmonija. Nuo oro taršos kenčia ir mūsų valstybė. O ką daro valdžia? Pasiūlo taršos mokestį? Manau, kad pats laikas susiimti. Reikia imtis veiksmų, turinčių realios naudos aplinkai.

Gaila, bet žmonės dažnai yra linkę prisitaikyti prie kasdien vykstančių klimato kaitos procesų ir neįvertina problemos masto. O juk prisitaikyti nebus galima amžinai. Turime galvoti apie ateities kartas: negalime joms palikti kraičio problemų, su kuriomis susidoroti jau gali būti vėlu. Noriu, kad mano dukros, jų vaikai ir anūkai gyventų geresniame pasaulyje. To linkiu ir Jūsų artimiesiems.

Ir nereikia būti aplinkosaugininku, kad suprastum klimato kaitos mastą. Šiurpą kelia tirpstantys ledynai, kasmet nuo oro taršos pasaulyje mirštantys žmonės. Tačiau žala yra matoma ir čia pat, mūsų tėvynėje. Aplinkosaugos sprendimus siūlantis Jungtinės Karalystės interneto portalas „GreenMatch“ šiais metais atliko ilgalaikio klimato kaitos poveikio Europai tyrimą. Buvo skaičiuojamos valstybių oro bei jūrų vandens temperatūros, vertinamos kritulių tendencijos ir matuojamas jūros lygis. Rezultatai turėtų priversti sunerimti kiekvieną: pirmąją vietą reitinge užėmė ne kas kitas, o Lietuva.

Klimato kaitą lemia daug veiksnių, tačiau net daugiau nei pusę visų oro teršalų sudaro automobilių išmetamas kuras. Labiausiai gąsdina tai, jog ši problema laikui bėgant vis didėja, nes taršių automobilių daugėja. Ką daro Vyriausybė? Pasiūlo taršos mokestį? Vadinkime daiktus jų tikraisiais vardais – šis mokestis būtų padėjęs ne taršą sumažinti, o valstybės biudžetą padidinti.

Džiaugiuosi, kad Seimas nepritarė šiam įstatymo projektui, tačiau gaila, kad galutinai jo nepalaidojo, o grąžino tobulinti. Šiai idėjai neteikčiau vilčių. Įvedus tokio pobūdžio mokestį, tikėtina, kad žmonės rečiau pirktų ir parduotų automobilius, norėdami išvengti papildomų išlaidų. Tokiu būdu mes ne atnaujintume automobilių parką, o užrakintume jį tokiame stovyje, koks yra šiuo metu. O ir susimokėjus mokestį, situacija nepasikeistų: jei suma pirkėjui būtų įkandama, jis ją sumokėtų, ilgai ir laimingai važinėtų taršiu automobiliu, o nuo to aplinkai nebūtų nei kiek lengviau.

Nuostabą kėlė ir dar vienas siūlyto mokesčio niuansas: buvo skelbiama, jog surinkti pinigai bus skirti vaikų išlaikymo, pensijų ir kitų išmokų didinimui. Jokiu būdu nesakau, kad žmonės to nenusipelno, tačiau, jeigu mokestis vadinamas „taršos“, ar surinkti pinigai neturėtų būti skirti elektromobilių įsigijimo skatinimui, dviračių takų infrastruktūros gerinimui, medžių sodinimui ar kitoms priemonėms, padedančioms mažinti taršą? Juk toks mokestis skaudžiausiai paliestų būtent didinti žadėtų socialinių išmokų gavėjus, kurie neturi pakankamai pinigų mažiau taršaus automobilio įsigijimui. Taigi, ta pati ranka, kuri duotų, deja, ir atimtų.

Esu įsitikinęs, kad valstybė gali rinktis iš veiksmingesnių automobilių taršos mažinimo būdų. Pirmiausia, kuro akcizas. Mano manymu, šis mokestis yra teisingiausias: kuo galingesnis automobilis ir kuo dažniau juo važinėji, tuo daugiau perki kuro ir tuo daugiau sumoki akcizo valstybei.

Antra, elektromobilių įsigijimo skatinimas. Aš pats vairuoju elektromobilį ir galiu drąsiai teigti, jog sutaupau tiek eksploatacijai, tiek degalams, o svarbiausia – prisidedu prie taršos mažinimo. Elektra varomi automobiliai į aplinką neišmeta kenksmingų medžiagų, kai iš vidaus degimo variklį turinčios transporto priemonės į aplinką vidutiniškai patenka 160 g/km anglies dvideginio.

Deja, pasak Europos automobilių gamintojų asociacijos, Lietuva yra tarp keturių Europos valstybių, kurioje elektromobiliais naudojamasi mažiausiai. Iki šių metų pradžios mūsų šalyje buvo užregistruoti tik 983 elektromobiliai! Skaičius išties labai mažas. Didžioji dalis žmonių tokių automobilių neperka tikrai ne dėl to, kad nenori. Tam jie tiesiog neturi pakankamai pinigų. Mūsų šalyje, kurioje pragyvenimo lygis yra gana žemas, itin svarbu yra lengvatos elektromobilių įsigijimui. Deja, mūsų valstybė svarios pagalbos piliečiams nesiūlo.

Tokiose šalyse kaip JAV, Vokietija ar Prancūzija elektromobilių pirkėjams suteikiamos net kelių tūkstančių eurų lengvatos, o keičiant taršų automobilį į elektra varomą – ir dar didesnės. Pavyzdžiui, Norvegijoje tokioms transporto priemonėms yra netaikomi jokie mokesčiai. Manau, kad tokiais pavydžiais ir reikėtų sekti, mat minėtų šalių automobilių parkai yra naujesni ir ne tiek taršūs. Neabejoju, kad norėdama kažką keisti, Vyriausybė pirmiausia turėtų skatinti ir padėti.

Na, o kol valdininkai toliau krapštys pakaušį, svarstydami, kaipgi sumažinti oro taršą, prisidėkime prie aplinkos puoselėjimo kiekvienas. Taupykime vandenį, elektrą, dažniau važinėkime dviračiais ar vaikščiokime pėsčiomis. Tikiu, kad visų mūsų pastangomis nors kiek galėsime padėti klimato pokyčių veikiamai tėvynei.

Gal jau gana skursti senjorams?

By | Uncategorized | No Comments

Senatvė – tai galimybė realizuoti save iš naujo, išpildyti svajones ir veikti tai, kas daugiausiai teikia džiaugsmo ar kam anksčiau nebuvo laiko. Su šiuo teiginiu sutiktų dauguma senjorų Vakarų valstybėse, o Lietuvoje? Deja, tik maža dalis. Ką daryti, kad sidabrinis mūsų gyvenimo etapas būtų džiaugsmingesnis?

Esu įsitikinęs, kad pagarba žmogui – ne tik dorybė, bet ir svarbus pamatas, laikantis valstybę ir padedantis kurti gerovę jos piliečiams. Pagarbos nusipelnė visi, tačiau senjorai mūsų šalyje yra tie, kuriems jos išties trūksta. Ir visai nepelnytai. Vyresnieji privalo būti gerbiami ne tik dėl per ilgus metus sukauptos patirties ir išminties, bet ir dėl to, jog didžioji jų dalis prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo ir puoselėjimo. Turime išlikti dėkingi ir drauge kurti orų gyvenimą.

Senatvės tema nėra svetima nė vienam iš mūsų: pasensime visi, net ir tie, kuriems šis laikmetis dar atrodo toks tolimas. Šiuo metu net penktadalis Lietuvos gyventojų yra vyresni nei 65 m. – senjorai išties didelė ir reikšminga visuomenės dalis. Senjorams, kaip ir visiems žmonėms, svarbu jaustis reikalingais, turėti galimybę dalyvauti mėgstamoje veikloje.

Tyrimai rodo, jog senatvėje pasitenkinimas gyvenimu yra labiausiai siejamas su pinigais ir sveikata. Liūdna, tačiau mūsų šalyje būtent to senjorams itin trūksta. Kai trūksta šių dviejų gerovės komponentų, argi yra galimybių gyventi oriai: keliauti, pramogauti, šviestis ir t. t.? Apie tai daugelis pensininkų, deja, gali tik pasvajoti.

Kai vidutinė pensija siekia vos 344 eurus, pavyksta galvoti tik apie tai, kaip sutaupyti pinigų maistui, komunaliniams mokesčiams, vaistams ir kitiems išgyvenimui būtiniems dalykams. Gerai tiems, kuriuos gali paremti ir nors kiek gyvenimo kokybę pagerinti vaikai ar anūkai. Tačiau, ar rūpinimasis senyvo amžiaus artimaisiais išties turėtų būti tik jaunesniųjų pareiga?

Manau, kad didžiąją savo gyvenimo dalį dirbusiems garbingo amžiaus žmonėms deramu rūpesčiu turėtų atsilyginti ne kas kitas, o valstybė. O šiuo metu valstybe nepasitiki ne tik pensininkai, bet ir jaunesnio amžiaus žmonės. „Spinter tyrimų“ duomenys atskleidė, jog net 75 proc. mūsų šalies gyventojų nesitiki, kad jiems bus išmokoma deramas pajamas užtikrinanti pensija. Tokie skaičiai išties sukrečia.

Laikas nuo laiko pasigirsta įvairių siūlymų, kurie neva padėtų senjorams. Vienas tokių – neseniai nuskambėjusi premjero Sauliaus Skvernelio idėja dirbančius pensininkus atleisti nuo „Sodros“ mokesčio. Mano manymu, toks siūlymas yra tik masalas suvilioti senjorus, kad nors kiek užpildyti tuščias darbo vietas.

Priėmus šį sprendimą, pensininkai ir dirbantieji tik nukentėtų: mažesnės įplaukos į „Sodrą“ užkirstų kelią spartesniam pensijų augimui. Tad kyla klausimas, ar panašūs siūlymai išties gimsta iš noro padėti senjorams? O galbūt iš verslo savanaudiškų paskatų? Turime imtis veiksmų, suteikiančių realios ir apčiuopiamos naudos pensinio amžiaus sulaukusiems piliečiams.

Štai mūsų sesė Estija, į kurią vis stengiamės lygiuotis, per antrąjį šių metų ketvirtį, lyginant su pirmuoju, senatvės pensijas padidino vidutiniškai net 8,1 proc. Tikiu, kad mūsų visų pastangomis neilgai trukus socialiniais rodikliais pavysime Vakarų Europos valstybes ir galėsime senatvę priimti oriai, su pasitikėjimu. Gana skursti žmonėms, nusipelniusiems didžiausios mūsų visų pagarbos.

Šeimos kortelė – dar vienas pasityčiojimas. Ir tai nebejuokinga

By | Uncategorized | No Comments

Rugsėjo mėnesį kelis tūkstančius šeimų pasiekė vadinamosios Šeimos kortelės. Pasak valdančiųjų, jos prisidės prie skurdo ir socialinės atskirties mažinimo Lietuvoje. Pasiklausius valdininkų pranešimų, prieš akis iškyla vaizdelis, kaip gausios ar neįgalius vaikus auginančios šeimos pasineria į pramogų, kultūros bei sporto renginių ir įvairiausių lengvatų, nuolaidų bei privilegijų miražą.

Būtent. Miražą. Nes jeigu nors truputėlį pasigilintume, darosi nemalonu.

Visų pirma, kyla klausimas dėl atrankos kriterijų. Kodėl pasirinktos 3 ir daugiau atžalų turinčios bei neįgalų vaiką auginančios šeimos, tačiau pamirštos tos šeimos, kuriose vaikus augina viena mama ar tėtis. Statistikos departamento duomenimis, kas antra tokia šeima gyvena žemiau skurdo ribos (vienam asmeniui per mėnesį tenka mažiau nei 345 eurai), o kas trečia – žemiau absoliutaus skurdo ribos (vienam asmeniui per mėnesį tenka mažiau nei 245 eurai).

Vilniaus universiteto mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad šeimų, kuriose vaikus augina vienas iš tėvų, pajamos yra trečdaliu mažesnės nei tų šeimų, kuriose vaikus augina abu tėvai. Mokslininkai pabrėžia, kad ypač didelę skurdo riziką patiria vienišos mamos.

Tad kyla klausimas, kodėl pasirinkta kita šeimų grupė? Kodėl šeimos apskritai skirstomos, kai LR Konstitucijos 29 straipsnis skelbia, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“?

Atsakymą, greičiausiai, pasufleruos skaičiai. Daugiavaikių šeimų tiesiog yra mažiau nei vienišų ir skurstančių mamų bei tėčių.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje yra 35 tūkstančiai daugiavaikių šeimų, neįgalius vaikus augina apie 25 tūkstančiai šeimų, o šeimų, kuriose yra viena mama arba tėtis su vaiku/vaikais – net trečdalis visų šeimų arba 130 tūkstančių.

Štai jums ir atsakymas, kodėl pasirinkta „remti“ gausias ar neįgalų vaiką auginančias šeimas. Beje, nepaisant jų pajamų.

Teisinga? Ne. Mažina nelygybę ir atskirtį? Ne. Tačiau gražiai skamba, vardijant nuveiktus darbus. Be to, nekainuoja daug.

O kad valdantieji ieško pigaus „piaro“ – akivaizdu. Taupoma visur.

Pradėkime nuo to, kad šeima gaus vieną kortelę – ja reikės dalintis. Jeigu kiekvienas iš tėvų norės turėti savo atskirą kortelę, už „komfortą“ teks susimokėti.

Tebūnie. Pasidalinsime. Juk tokios privilegijos laukia!

Su Šeimos kortele prekybos centro „Maxima“ nuolaidų kortelėje „ačiū“ kaupsite dvigubai daugiau taškų. Manote, juokauju? Ne. Taip pat galėsite perpus pigiau nusipirkti bilietą į „Litexpo“ organizuojamus renginius, bet tik paskutinės dienos. Jeigu sugalvosite skirtis ir papildyti vienišų tėvų būrį, jums Kaune bus suteiktos mediacijos paslaugos su 20 proc. nuolaida.

Juokinga? Taip, net verkti norisi.

Valdančiųjų deleguotas ministras tikina, kad Šeimos kortelės partnerių bus daug daugiau ir nuolaidų bei lengvatų daugės. Galbūt net valstybinės institucijos prisijungs ir galbūt, tik galbūt į muziejų galėsite nueiti pigiau. Gal, ir tik gal prie skurdo mažinimo kampanijos prisijungs „Lietuvos geležinkeliai“ ir pigiau nuveš į sostinę.

Kyla vienas klausimas: kada jūs nustosite iš mūsų tyčiotis? Ar tikrai manote, kad žmonės tokie kvaili ir nieko nesupranta?

Iš planuotų 60 tūkstančių potencialių kortelių turėtojų, jų paprašė (kortelių reikia paprašyti, nes kitaip negausi, nors ir priklauso) vos 6 tūkstančiai. Sėkmingas projektas, nieko negali sakyti.

O kur dar sukiršinta tauta? Dirbtinai išskiriamos kelios šeimų grupės, o kiti paliekami paraštėse. Bet gal toks tikslas? Skaldyti ir valdyti? Imituoti kovą su skurdu, tačiau realiai nieko nedaryti, prieš rinkimus pašelpti ir tikėtis, kad tauta už tai jausis labai dėkinga.