All Posts By

admin

Kiek svers nauji mokytojo pakinktai?

By | Uncategorized | No Comments

Švietimo ir mokslo ministerija tvirtina, kad iki 2025 metų mokytojo profesija bus prestižinė. Esą mokytojais bus savo srities žinovai, profesionalai, jie bus aprūpinti šiuolaikiškomis mokymo priemonėmis ir gaus tinkamą atlygį už darbą. Be to, siekiama, kad mokytojais veržtųsi būti visi gabiausi moksleiviai.

Ką gi, tikslas sveikintinas ir gražus. Tik bėda ta, kad valdantieji ir vėl reformas daro, klausydamiesi ne pačių mokytojų, o visokių mokykloje niekada nedirbusių ekspertų ir patarėjų, kurie kalba apie ugdymo kokybę, už kurios, greičiausiai, tekyšo buhalterinio taupymo ir vadybinio optimizavimo klišės. Ir beveik niekas iš garsiai kartojančių apie būtinas permainas švietimo sistemoje neklausia, o ką siūlo šį darbą dirbantis paprastas mokytojas. Ar kas nors iš „švietimiečių“ bandė vykdyti kažkokią, bent preliminarią, pedagogų apklausą, ką jie norėtų keisti, kad žmonėms norėtųsi dirbti, kad jie būtų motyvuoti ir jaustųsi orūs. O gal visi senieji mokytojai, kaip dažnai nutinka mūsų „jaunystės kulto“ apsvaigintoje visuomenėje, jau nurašyti ir laukiama stebuklų iš naujosios kartos?

Štai, valdantieji ėmė ir nuo rugsėjo 1-osios įvedė etatinį mokytojų apmokėjimą. Pati mintis gera, bet, anot pedagogų, neišbaigta ir menkai aptarta. Matyt, todėl ja kažkodėl džiaugiasi tik mokyklų vadovai ir kiti mokykloje dešimtmečius nedirbę „švietimiečiai“. O ką apie stebuklingąjį etatinį apmokėjimą mano dirbantys mokytojai? Pasirodo, kad ir vėl nieko gero nesitiki.

Dalis mokytojų mano, kad etatiniu apmokėjimu ir vėl daromas reveransas mokyklų vadovams, tarp kurių yra ne tik dorų žmonių, bet ir tokių, kurie jaučiasi lyg kunigaikščiai savo tėvonijoje. Ir dirbti su jais nėra dovanėlė. Norėsi gauti daugiau pinigų – turėsi būti lojalus, paklusnus ir šlovinantis mokyklos administracijos galvą. Suprantama, jei prieštarausi, bandysi ginti savo nuomonę, na, pats žinai, anuometinė išmintis šiais laikais gaji kaip niekada. Kaip ten sako, „aš – viršininkas, o tu …“. Tad mokytojai pagrįstai baiminasi, kad už tą patį darbą vieni pedagogai gaus daugiau, kiti mažiau. O gal valdantieji nori pasakyti, kad tokia konformizmu grįsta nelygybė motyvuoja mokytojų bendruomenę stengtis labiau? Taip, gerai, kad nebelieka „mokinio krepšelio“, bet ar „klasės krepšelis“ nėra nuo tos pačios laukinės obels pariedėjęs rūgštokas obuoliukas? Bet mokytojai jau seniai pastebėjo, kad „laisvosios rinkos“ ideologinių nuostatų diegimas, kai mokiniai tapo „klientais“, o mokytojai – „paslaugos tiekėjais“, smukdo ne tik mokytojo profesijos prestižą, bet ir mažina ugdymo kokybę. Paaiškėjo, kad mokyklose net rungtyniaujama, kas labiau įsiteiks jauniesiems vartotojams. O kur mokymasis ir žinios, kur kritinio mąstymo lavinimas, sugebanti atsirinkti ir kurti visuomenė ir šviesi Lietuvos ateitis?

Kaip rašė viena mokytoja, laiko leidimo mokykloje ašimi tampa renginiai, kitaip tariant „pramogų“ organizavimas. Pasak jos, dažnai tokiems renginiams ruošiamasi pamokų metu, kartais renginiai vyksta ir per pamokas. Žiū, gal mokslo metai pailginti dėl to? „Kaip tai susiję su etatiniu apmokėjimu? Nes suvienodinant kontaktinių ir nekontaktinių valandų įkainius yra nuvertinama pamoka, kaip svarbiausia mokytojo veiklos sritis“, – teigia viena nepatenkinta mokytoja. Kyla klausimas, tai gal etatinis darbo apmokėjimas kažkaip išspręs mokytojui kylančius „poperiškuosius“ iššūkius, padės pildant talmudus ataskaitų ir tvarkant dokumentaciją? Ne, pasirodo, nieko panašaus! To „džiaugsmo“, norite tikėkite, norite ne, bet, pasak mokytojų, bus dar daugiau. Kaip kitaip tą vadinti, jei ne padidinta „administracine našta“ mokytojams. O gal šią sparnuotą frazę Lietuvoje gali vartoti tik verslas? Bet jei jam ta našta mažinama, tai kodėl mokytojams ji didinama? Juk jie tik ir nori susikoncentruoti į tiesiogines savo pareigas, mokyti ir išmokyti mūsų vaikus.

O gal tas etatinis apmokėjimas spręs mokytojų asmeninių išlaidų problemą, kai savanoriškai privaloma mokymosi procesui naudoti asmenines pedagogo lėšas? Juk net darbo kodekse parašyta, kad darbdavys aprūpina darbuotoją darbo priemonėmis. Tik, matyt, ne mokykloje. Bet paklauskite pirmo sutikto mokytojo, kiek jis iš savo kišenės praėjusiais metais pirko popieriaus, knygų, pratybų sąsiuvinių ir t. t., ir t. t. Dar paklauskite, kiek pinigų davė vaikui, kurio tėvai neišgalėjo išleisti į ekskursiją ar nupirkti pratybų sąsiuvinio. Bet, prisiminkite, kaip ten jie iš ministerijos ir rajono švietimo skyrių sako, visos reformos Jūsų labui. Ir jei kartais atlyginimai taip, kaip, pavyzdžiui, buvo žadėta medikams, imtų ir nepadidėtų, žinokite, Jūsų visada laukia senas geras lietuviškas „didelis AČIŪ“. Be to, nepamirškite, kad „kantrybė – dorybė“, „tyla – gera byla“, o už visa tai – karmos taškai. Ir dar. Jei dar dirbsite iki kitų rinkimų, gal ir garbės raštas iš kokio politiko rankų. Matote, šaunuoliai, galite! Juk Jūs Lietuvos būsimų kosmodromų kūlgrindos ir lietuviško dirbtinio intelekto galingi ir patikimi motorai, kantrūs dyzeliai. Ir šiaip, kartais atrodo, kad Jūs šioje šalyje labiau esate kažkokie antžmogiai. Jūs politikimas, kaip senas, geras Das Auto. Šiek tiek įpili, paspaudi ir važiuoji toliau iki kitų rinkimų.

Vis tik, kalbant be ironijos, džiugu, kad vis garsiau skamba švietimiečių profesinių sąjungų balsas, kad susibūrė „mokytojų sąjūdis“. Keiskimės ir keiskime Lietuvą kartu, kad mokytojo ar bet kuri kita profesija taptų gerbiama, o Lietuvos žmonės – laimingi ir orūs.

Lietuvoje vietos liks tik „valstiečiams“?

By | Uncategorized | No Comments

Ar pamenate naktines konservatorių reformas, kai Lietuva, neva, buvo gelbėjama nuo krizės? Dabartiniai valdantieji naktimis nedirba, tačiau, atrodo, reformuoti griebėsi visko ir visaip.

Tik kartais tas ,,visaip” virsta į ,,bet kaip”. Palaikymo ieškoję visose frakcijose, valstiečiai galop gavo palaiminimą savo sulipdytai mokesčių reformai. Nors, galbūt, tiksliau būtų vadinti ją ne reforma, o korekcija. Korekcija, kuri patinka ir Prezidentei, kuri sakė ,,na, pažiūrėsime kas iš to ,,išeis”. Nors nesu ekonomistas, galiu šiek tiek papasakoti kas iš to ,,išeis”. Skambių lozungų, esą ,,dabar nebebus šešėlio“, „skurstantieji nebeskurs“, „turtingieji gaus susimokėti daugiau“, „mokytojai ir medikai bus gerbiami”, lydimi pakeitimai daugeliui atrodo niekaip nesuprantami. Na, kam reikia keisti pensinę 2+2+2 sistemą į 4+2 ir prievarta registruoti žmones į privačius pensinius fondus? Nejau, taip nemąstome savo galvomis, kad valstybė už mus turi spręsti, kaip kaupti senatvei? Be kita ko, dabartiniai pensininkai reformos nepajus, ji nukreipta į dabartinius dirbančiuosius, kurie užtarnauto poilsio išeis tik po 20-30 metų.

Dar vienas sunkiai suvokiamas pakeitimas – GPM ir NPD tarifų keitimas. Tai, neva, yra vadinamieji progresiniai mokesčiai, kai uždirbantys mažiau galės mokėti 20 proc. GPM tarifą, o štai uždirbantiems daugiau teks pakloti 7 proc. daugiau. Reformos burbulas pučiamas, tačiau žmonės gaunantys 400 eurų ,,į rankas” atlyginimą po pakeitimų gaus vos 2 eurais daugiau. Būtent, tik dviem eurais. Pokyčiai iš esmės nesprendžia pamatinių valstybės problemų – viešojo sektoriaus, medikų, pedagogų atlyginimų sureguliavimo klausimo. Pritrūks lėšų ugdymo bei gydymo įstaigų, kelių, viešojo transporto išlaikymui ir plėtrai. Pagal dabartinį planą tiek streikavusiems medikams dalinami pažadai tebuvo skambios frazės.

Premjeras tikisi, kad Lietuvoje rasis daugiau gerai apmokamų darbo vietų, todėl tautiečiams neteks važiuoti dirbti svetur. Ne veltui socialdemokratų frakcija Seime prašė prezidentę vetuoti šį įstatymą. Tokia reforma – pasityčiojimas, nes po trejų metų iš čia emigruoti turėsime visi. Kodėl po trejų? Nepriklausomi ekonomistai yra paskaičiavę, kad maždaug tokiu laikotarpiu valstybės biudžete turėtų atsirasti 3 mlrd. eur. skylė, kurią užkišti vargu, ar bus labai lengva. Žinoma, valdantieji panašius skaičiavimus vadina spekuliacijomis ir sako, kad daugiausia biudžeto įplaukų surenkama iš PVM. Neva, jokios skylės nebus, nes pakėlus algas žmonės ims daugiau pirkti ir tai atneš valstybei lėšų. Tik ar nebus taip, kad pakilus atlyginimams, pakils ir kainos? Juk jau ne kartą taip nutiko.

Dar vienas niuansas reformoje – motinystės išmokų dydis: nežinau, kodėl tai nebuvo plačiai aptariama žiniasklaidoje, tačiau, ar pastebėjote, kad po pakeitimų, tėvams einantiems vaiko priežiūros atostogų išmokos staiga sumažės nuo 100 proc. iki 77 proc.? Ką visa tai reiškia? Valdantieji rado atsakymą, esą, po darbdavių ir darbuotojų mokesčių konsolidavimo, atlyginimai nuo kitų metų sausio 1-osios formaliai didės 1,289 karto. Taigi, pasak valdančiųjų, darbuotojai pradės daugiau gauti ,,ant popieriaus“. Tai atitinkamai sumažino išmokų dydžius. Neva turėtų gautis ,,tas ant to“. O kaip bus išties, kaip sakoma, parodys gyvenimas.

Premjeras pyksta ant kritikų, neva, ankstesnės vyriausybės nedarė nieko, daugiau nei pusė Lietuvos emigravo, o dabar, kai norima susigrąžinti žmones ar sulaikyti ,,bėgančius” ieškoti geresnio gyvenimo, žeriama kritika. Neva, dirbsime mažiau, bet uždirbsime daugiau. ,,Valstiečių” lyderis aiškina, kad tik tokia reforma padės šaliai tapti konkurencinga darbdave tarptautinėje rinkoje. Nejaugi, gerbiamas Ramūnai? O dabartinė darbo imigracija, kai imigrantai sutinka dirbti už daug mažesnius atlyginimus nei tautiečiai Lietuvoje auginantys vaikus, nėra migracija? Jaunų lietuvių ,,laiku mokamas” atlyginimas nemotyvuoja. O ir anoks čia privalumas. Dydis, lengvatos, pagalba, paskatos. Štai kas skatintų nebijoti sulaukti senatvės Lietuvoje.

O kiek žąsų tokiam meniu skirtų Užkalnis?

By | Uncategorized | No Comments

Reforma veja reformą, tačiau kuo toliau, tuo labiau atrodo, jog tampame bandomaisiais triušiais. Po sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotų ,,maisto tikrinimo reidų” Lietuvos ligoninėse bei ugdymo įstaigose, sveikatos apsaugos ministras pareiškė, jog visą vaikų mitybą reikia nedelsiant keisti. Ir kardinaliai.

Čia su Aurelijumi Veryga visai nesutikti negalima. Išties, vaikai vartoja pernelyg daug cukraus, transriebalų, šlamštmaisčio. Jei tai valgyti leidžia tėvai – viena, tačiau kai tai parduodama mokyklos bufete – jau visai kas kita. Tačiau tiek to pritarimo ministrui ir tėra. Neseniai Aurelijus Veryga pareiškė, kad mokyklose nuo rugsėjo bus draudžiama naudoti sviestą, nes, neva, sviesto vartojimas vaikystėje gali daryti įtaką žmogaus potraukiui alkoholiui ateityje. Skamba kaip istorija iš kosmoso, tiesa? Į gydytojų „skambinimą varpais“, kad tokie pakeitimai stipriai pakenks vaikų sveikatai, nes jau seniai moksliškai įrodyta, kad margarinas yra stipriai perdirbtas produktas, kurio neturėtų būti nei vaikų, nei suaugusiųjų valgiaraščiuose, numojama ranka. Sveikatos apsaugos ministerija aiškina, jog jų parengtame projekte buvo siūloma riboti gyvulinės kilmės riebalus, o pieno riebalus iš viso uždrausti. Vaikams nurodyta tiekti tik pasterizuotą, ne didesnio nei 2,5 proc. riebumo pieną. Ministerijos atstovai įsitikinę, kad didžiausia problema yra visuomenės žinių stoka, neva, sviestas yra natūralus, o margarinas – sintetinis. Sunerimę tėvai ir specialistai visą šį mitybos keitimo vajų net ėmė vadinti „sviesto pabaiga“. Pažiūrėkime iš arčiau – kiek teisybės dėl naujo ministerijos siūlomo valgiaraščio? Tėveliai negalės vaikams į mokyklą įdėti užkandžių. Na, nebent tai būtų uogos ir vaisiai. Vaisių ir daržovių nestigs ir mokyklos pietų meniu. Jie turės pakeisti iki šiol tokias populiarias picas ir makaronus. Sriubos, bulvės ir sultys įvardijami kaip blogis, todėl jų kiekiai turi būti ženkliai sumažinti.

Be kita ko, buvo pasiūlyta dar viena įdomi alternartyva: vaikams, neva, reikia suvalgyti kuo daugiau grūdinių kultūrų, todėl naujuose valgiaraščiuose patiekalus iš mėsos siūloma pakeisti, pavyzdžiui, kotletais iš kruopų arba cepelinais įdarytais grikiais. Toks pasiūlymas jau ne tik, kad sunkiai suvokiamas dietologams, bet ir medicininio išsilavinimo neturintiems moksleivių tėveliams.

Tačiau gal naujus planus peikiu be reikalo? Galbūt, dažnai kritikuodami Lietuvą, nepastebime, kad kitose valstybėse blogybė veja blogybę? Štai Italijos ugdymo įstaigose buvo „įvestas“ planas vaikus maitinti tik dietiniu maistu dėl masinio nutukimo. Na, tokia jau ta italų virtuvė – soti ir gausi, todėl iš vaikų meniu buvo griežtai eliminuotos picos, makaronai, tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, privalomi liko pieno produktai, neuždrausti ir ledai. Tuo metu, Suomijoje ypač daug dėmesio skiriama daržovėms – virtos garuose ar keptos ant grilio, jos yra dienos raciono numeris vienas. O štai kaimyninėje Lenkijoje labai populiaru pusryčius atsinešti dėžutėse, kuriose būna sumuštiniai, vaisiai, pyragas. Tačiau, kaip ir Lietuvoje, dažniausiai vaikai mokyklose mėgaujasi bufete parduodamais laimikiais: saldžiais gėrimais, bulvių traškučiais, batonėliais. Yra ir kita medalio pusė, kurią pripažįsta patys Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai: daugelyje rajonų aplink mokyklas yra ir maisto prekių parduotuvės ar kioskeliai. Juose neretai būna ir pigiau nei mokyklų bufetuose. Tad, pasigedę „valgomo“ maisto mokyklose, vaikai per pertraukas dažniau lankysis aplinkinėse parduotuvėse ir valgys ką panorėję. Patikras valgyklose atlikę specialistai pastebėjo, jog jei moksleiviui maistas neskanus, jis geriau liks alkanas nei suvalgys nemėgstamą patiekalą.

Kitas aspektas – jei vaikai vienaip valgo namuose, ar mokykla gali juos perauklėti? Daugumą įpročių vaikai atsineša iš namų, ne išimtis ir mitybos ypatumai. Jei namuose tėvai leidžia lietis kokakolos „upėms“ ir vykti traškučių „šventėms“, kelios valandos mokykloje, valgant sveikai, nieko nepakeis. Manau, kad reikėtų pradėti nuo pamokų ar kursų tėvams, kuriuose jie būtų mokomi valgyti taip, kad po kelių dešimtmečių netektų kreiptis į gydytojus dėl ligų, atsiradusių dėl netinkamo maisto. Mokyklų, darželių bendruomenės dažnai organizuoja įvairius elgesio su vaikais, tarpusavio bendravimo mokymus, tad būtų sveikintina papasakoti ir apie maistą. Kita vertus, į kraštutinumus, kaip antai, kruopų kotletai ar sviesto atsisakymas, pulti nereikėtų. Psichologai net baiminasi, kad mokykla ir taip nėra ta vieta, į kurią vaikai noriai eina, tad neskanus maistas perpiet gali dar dar labiau atgrasyti. Be kita ko, gali ir dar labiau padidėti socialinė atskirtis, kai socialiai remtini vaikai privalės valgyti mokyklos patiektą maistą, o kiti – galės nubėgti į šalimais esantį kioskelį ir nusipirkti ledų. Išties, net nepagalvojame, kiek įvairių aspektų turi maitinimo tema. Maistas – vienas gyvenimo malonumų, todėl reikia mokytis vertinti tai, kas tikrai kokybiška. Mano galva, vyriausybės reformose turėtų būti daugiau kalbama apie jaunimo įtraukimą į sporto programas. Teisingas gyvenimo būdas – kelias į sveiką ateitį. Valgiaraščio korekcijos – ne į blogą, bet radikalūs draudimai apriboja žmogaus teisę rinktis.

Kodėl psichologinis smurtas Lietuvoje vis dar nelaikomas smurtu?

By | Uncategorized | No Comments

Lietuvoje vis netylant kalboms apie seksualinio priekabiavimo skandalus, „metoo“, smurto panaudojimą prieš moteris, kalbama apie viską, išskyrus apie tai, kaip apsaugoti nukentėjusias ir neleisti panašiems atvejams kartotis.

Dauguma žmonių mano, kad smurtas šeimoje tik fizinis. Deja, bet daug dažniau pasitaikantys – psichologinio smurto atvejai, kai auka yra engiama, žeminama, diskriminuojama. Statistiškai Lietuvoje daugiau smurtaujama prieš moteris nei prieš vyrus. Bendrais duomenimis 2017 m. užfiksuoti 10 968 smurto artimoje aplinkoje atvejai. Po jo sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą patyrė net 3666 moterys. 421 moteriai buvo grasinama nužudymu arba ji buvo terorizuojama. Šie skaičiai išties gąsdina. Net baisu pagalvoti, kiek dar yra atvejų, kurie nebuvo užfiksuoti. Maža to, privalu paminėti, kad net penktadalis smurto – pasikartojantys smurto atvejai.

Valstybės vadovai neturi vieningos nuomonės, kaip turėtų būti kovojama su šia problema. Priėmus smurto artimoje aplinkoje įstatymą, padaugėjo policijos pareigūnų iškvietimų, tačiau pareigūnai kovoja tik su pasekmėmis. Maža to, dauguma tyrimų buvo nutraukti dėl įrodymų trūkumo. O ir kas iš to tyrimo, jei smurtautojas pareigūnų yra suimamas tik 48 valandoms, o po jų gali grįžti atgal į namus ir toliau smurtauti. Jei ne fiziškai, tai psichologiškai. Ir už tai jam niekas negresia.

Čia galėtume imti pavyzdį iš Ispanijos, kur beveik visos bylos dėl smurto artimoje aplinkoje pasiekia teismus. Bylos svarstymo laikotarpiu aukomis yra pasirūpinama. Joms ir jų vaikams suteikiamas prieglobstis, teikiamos psichologo, teisininko, socialinio darbuotojo konsultacijos.

Tuo tarpu Švedijos patirtis tokia: jei įtariama, kad vyras namuose smurtauja prieš moterį, bet apie tai praneša ne šeimos nariai, o kaimynai, giminės ar kolegos (kurie, be kita ko, yra labai visuomeniški), pareigūnai kreipiasi į šeimą, skiria jai psichoterapeutus ir kai, galiausiai, auka prisipažįsta patyrusi smurtą, ji yra nedelsiant atskiriama nuo smurtautojo. Nukentėjusioji lieka gyventi savo namuose, jai skiriama specialistų pagalba, o vyras, kol vyksta tyrimas, gyvena specialios paskirties būste.

Nors mūsų valstybė neskiria pakankamai lėšų šiam klausimui spręsti, telkia labai mažai pajėgumų, galime pasidžiaugti bent jau tuo, kad savivaldybės imasi iniciatyvos steigti nukentėjusiųjų nuo smurto šeimoje krizių centrus. Tokiuose centruose buriama kvalifikuotų specialistų komanda, kuri gali suteikti pagalbą nukentėjusiajai ir ją apsaugoti. Džiugu, kad tarp iniciatyvių savivaldybių yra ir Kauno miesto. Labai svarbu, kad Krizių centruose moterys su vaikais galėtų apsistoti, kol vyksta skyrybų procesas.

Žinoma, krizių centrai gelbsti tik tuo atveju, kai moteris kreipiasi pagalbos, ryžtasi skirtis su vyru. Dažna nukentėjusioji bijo, kad skyrybų atveju neteks dalies ar net viso pajamų šaltinio (jei vyras yra vienintelis dirbantysis šeimoje), būsto, turės viena mokėti banko paskolas, todėl skirtis net nesvarsto. Maža to, atsisako tolimesnio bendradarbiavimo su pareigūnais ir atsiima savo kaltinimus: „kad būtų kuo mažiau problemų“. Siekdami paskatinti moteris išdrįsti pasipriešinti smurtautojui, privalome pasirūpinti smurtą patiriančių moterų visapusišku saugumu po skyrybų: visišku smurtautojo atribojimu nuo aukos, aukai skiriant visą įmanomą psichologinę, medicininę, finansinę pagalbą iki tol, kol moteriai praeis potrauminis šokas. Tik tokiu atveju moterys nebijos kalbėti. O tik kalbėdamos jos gali sustabdyti smurtą.

Dabar vykstančios akcijos, skirtos atkreipti visuomenės dėmesį į smurtą prieš moteris, yra labai teisingos ir reikalingos, tačiau jose įvardijamos tik pasekmės. Džiugu, jog socialdemokratės moterys užsiima smurto prieš moteris prevencija: rengia mokymus, paskaitas, apie tai šviečia jaunąją kartą. Taip pat organizuoja mitingus, kuriuose aktyviai pasisako už moterų teises. Dauguma lietuvių, žinoma, pratę savo problemas spręsti patys, tačiau kreiptis į specialistus būtų daug veiksmingiau.

Vyriausybė savo ruožtu turi stengtis daryti viską, kad smurto prieš moteris atvejai būtų sprendžiami ne tik savivaldos lygiu, bet ir taptų prioritetiniu klausimu Vyriausybės darbotvarkėje. Jei priimti įstatymai neveikia, reikia juos tobulinti arba keisti. Dabartinėje situacijoje pareigūnai net nevažiuoja į iškvietimo vietą, jei skambutis pasirodo „nepakankamai įtikimas“. O jeigu atvažiavę į įvykio vietą neranda smurto žymių, vyras nėra apsvaigęs nuo alkoholio, nepaisant to, kad moteris sako, jog jai ką tik grasino, pareigūnai nieko negali padaryti, nes „grasinimas dar nėra smurtas“. Tokia situacija turi keistis nedelsiant. Ne tik Kaune, bet ir visos Lietuvos mastu.

Kauno Laisvės alėja nuvilnijo 100 metrų šimtmečio trispalvė

By | Uncategorized | No Comments

Vasario 16-ąją, minint Valstybės atkūrimo šimtmetį, didžiuosiuose šalies miestuose nuo ryto vyko šventiniai renginiai. Kaune šios istorinės dienos minėjimas prasidėjo šimtų žmonių eisena Laisvės alėjoje su 100 metrų ilgio trispalve, simbolizuojančia 100-ą metų nuo to momento, kai buvo padėtas modernios Lietuvos valstybės pagrindas.

Nemenko iššūkio – pasiūti 100 metrų vėliavą – ėmėsi kaunietė Jūratė Vasiliauskienė. Moteris ją siuvo buitine siuvimo mašina savo namuose. Dėl šios ypatingos misijos visuomenininkė aukojo savo atostogas. Per parą prie siuvimo mašinos Jūratei tekdavo praleisti po 8 ir daugiau valandų.

„Žmonės kelia trispalvę, o aš ją siuvu, – šypsojosi prieš keletą dienų prie šio atsakingo darbo vis dar plušėjusi Jūratė. – Pareiga, atsakomybė, sąžinė – tai žodžiai, kurie man įrašyti trispalvėje.“

Šiai vėliavai iš viso buvo sunaudota 300 m ilgio ir 4,5 m pločio medžiagos.

Akcijos sumanytojai ir organizatoriai – Kauno socialdemokratai – kvietė kauniečius burtis prie šimtmečio trispalvės, išreikšti pagarbą praeičiai ir įsipareigojimą puoselėti Lietuvos žmonių vertybes dabar ir ateityje.

100 m trispalvė buvo išskleista prie Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. 11 val. čia prasidėjusi tradicine tapusi iškilminga moksleivių, studentų bei visuomeninių organizacijų eisena nusidriekė iki Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio.

Socialdemokratija – populiariausia politinė kryptis. Misija įmanoma?

By | Uncategorized | No Comments

Kaip manote, ar daug Lietuvos piliečių žino, kas išties yra socialdemokratija ir socialdemokratų partija? Štai, pavyzdžiui, partija skaičiuoja jau 120 gyvavimo metus, o pati idėja remiasi trimis pamatinėmis vertybėmis: laisvės, lygybės ir solidarumo. Lygybė, beje, yra didžiausia siekiamybė darbo santykiuose, ji labai svarbi, kai kalbame apie lytiškumą.

Socialinės apklausos aiškiai parodo, kad mūsų, socialdemokratų, elektoratas – vyresni, pusę amžiaus perkopę žmonės. Žinoma, tai didelė vertybė, nes šie žmonės už partiją balsuoja metai iš metų, yra jai lojalūs ir tiki jos ateitimi. Klausimas – kiek iš balsuojančiųjų tikrai žino socialdemokartijos ideologiją ir gali ją paaiškinti savo palikuonims? Štai, pavyzdžiui, Vokietijoje susiformavusi fenomenali situacija, kai vaikai balsuoja taip, kaip balsuoja tėvai, o tėvai – taip, kaip seneliai, nes tiki, kad jei elgsis vyresniųjų pavyzdžiu – bus užtikrinta šalies gerovė. Kodėl taip negalėtų būti ir Lietuvoje?

JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje jaunimas balsuoja už kairiuosius, nes socialdemokratinės idėjos skelbiamos aiškiai ir suprantamai. 2016 m. JAV prezidento rinkimuose didžioji dalis galinčių balsuoti jaunesnių nei 30 metų žmonių, balsavo už kairįjį Bernie Sanders‘ą. Jaunimo tarpe jis laimėjo daugiau balsų nei Hillary Clinton ir Donald Trump‘as kartu sudėjus.

O Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje jaunimas, netgi, aktyviau eina į rinkimus nei vyresni rinkėjai. Pavyzdžiui, D. Britanijos kairiųjų lyderis Jeremy Corbyn‘as yra vienas didžiausių nuomonės formuotojų jaunimui. Jis toks charizmatiškas, kad jo Instagram paskyrą seka 146 tūkst. sekėjų ir jų skaičius vis didėja. Kodėl? Jaunimas supranta, kad socialdemokratija kovoja už nemokamo mokslo garantijas, darbo užtikrinimą, pagalbą šeimoms, socialinės nelygybės mažinimą.

Tad, kodėl Lietuvos jaunimas vis dar balsuoja už dešiniuosius? Tam tikra prasme tai – mados dalykas. Kita vertus, nuolatinis lyginimas su komunistais taip pat netraukia jauno rinkėjo. Tik ar tas jaunimas žino, kad žmogaus teisių, klimato kaitos, aplinkosaugos klausimais liberalų ir socialdemokratų požiūriai sutampa. Ar žino ir tai, kad balsuodami už konservatorius jie niekada negaus visiems lygiai prieinamo išsilavinimo ir, net jei bus talentingi, tačiau neišgalės susimokėti už studijas, galės nė nesvajoti apie karjerą?

2016 metų Seimo rinkimuose konservatoriai surinko beveik visus jaunųjų rinkėjų balsus, ir jiems pavyko tai padaryti, pasitelkus tikslinę komunikaciją ir charizmatiškus jaunus žmones (įtraukiant juos į pirmąsias partijos sąrašo eilutes). Socialiniuose tinkluose buvo pristatoma ne tik rinkiminė programa, rengiamos gyvos konferencijos, balsavimai, bet ir organizuojamos akcijos, buvo kviečiama į renginius, susitikimus. Tuomet panašiems dalykams vykdyti socialdemokratams pritrūko ryžto. O kažkam tai pasirodė visai nerimta komunikacijos priemonė…

Kada jaunimas ims balsuoti už LSDP? Tada, kai kiekvienas bičiulis pradės vykdyti komunikaciją socialiniuose tinkluose, kai pateiks socialdemokratijos istoriją ir ideologiją tokias, kokios jos yra iš tikrųjų, o ne tokias, kokios egzistuoja sovietmetį menančių piliečių pasakojimuose. Mūsų skyriai, išties, turi labai charizmatiškų ir įkvepiančių lyderių, kuriais norėtų sekti jaunimas. Garsiai komunikuojant LSDP poziciją, nuveiktus darbus, jaunimas taptų ištikimiausiais socialdemokratų rinkėjais.

Partija atsinaujina, todėl naujas mūsų šūkis galėtų būti „LSDP – populiariausia politinė kryptis“. Ir ji, išties, tokia gali būti. Dabar, kai žmonės palieka namus ir išvažiuoja svetur, ieškodami geresnio gyvenimo, mūsų idėjos yra geriausia, ką gali pasiūlyti Lietuvos politinės jėgos, norėdamos išsaugoti piliečius, išsaugoti Lietuvą.

Kuo didesnis jaunų žmonių įtraukimas į valstybės sprendimų priėmimo procesus, į vaiką orientuota, ne „pašalpinė“ šeimos politika, nemokamas aukštasis mokslas, finansinis ir psichologinis saugumas dirbančiam jaunam žmogui – kertiniai dalykai, už kuriuos pasisako socialdemokratai. Mūsų užduotis yra padėti jaunam žmogui atskirti grūdus nuo pelų ir dėmesį skirti ne „saldainio popierėliui“, o turiniui, kuris, kaip ir Lietuvos ateitis – jaunas žmogus. Mums rūpi.

Ar egzistuoja branda alkoholio vartojimui?

By | Uncategorized | No Comments

Gražiausios metų šventės – puiki galimybė pasidalinti geriausiais praėjusių metų prisiminimais, tačiau švenčių svaigulys turi ir neigiamą pusę.

Statistika vis dar negailestingai rodo, kad šiomis dienomis greitosios pagalbos linijos sulaukia daugiausiai iškvietimų dėl apsinuodijimų. Daugiau nei pusė jų – apsinuodijimai alkoholiu, o atvežtieji būna nė nesulaukę 18-os metų. Paaugliai, kuriems pasitikintys tėvai leidžia naujųjų metų sutiktuves švęsti draugų būryje, dažnai nė nesulaukia vidurnakčio ir, geriausiu atveju, apsvaigę užmiega. Praėjusių metų statistika gąsdina: iš 217 greitosios pagalbos gautų pranešimų apie apsinuodijimus, apsinuodijusių alkoholiu buvo net 52 proc., o visų pacientų amžius nuo 10 iki 16 metų. Higienos instituto duomenimis 2016 m. dėl tiesiogiai su alkoholiu susijusių priežasčių Lietuvoje mirė 670 žmonių.
Nuo 2018 m. sausio 1 d. įvedamas įstatymas, pagal kurį nusipirkti alkoholio bus galima ne sulaukus pilnametystės, o sukakus 20-čiai metų. Dauguma piktinasi, neva, kokia tai pilnametystė, jei negali elgtis kaip suaugęs. Žinoma, pilnametis asmuo gali būti šaukiamas į kariuomenę, kurti šeimą ir yra visiškai atsakingas už savo veiksmų pasekmes. Beje, tuoktis ir gimdyti vaikus Lietuvoje, gavus tėvų leidimą, galima ir būnant 16 metų.

Tačiau čia ir reikėtų atkreipti dėmesį į atsakomybę. Išsakyta daugybė argumentų dėl valdžios nepasitikėjimo jaunimu. Visiškai tam nepritariu. Mano nuomone, valdžia kaip tik nori pagelbėti jaunimui ir jį apsaugoti. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad 16-20 metų amžiaus tarpsnis yra pats rizikingiausias priklausomybei nuo svaigalų išsivystyti. Taip pat, kaip jau anksčiau minėjau, daugybė mirčių, sukeltų apsinuodijus alkoholiu, naikina mūsų jaunąją kartą.

Piktinantis pamirštama daugybė dalykų, kurie leidžiami tik sulaukus 20-ies metų amžiaus. Juk kazino lošti galima tik nuo 21-erių, kandidatuoti į savivaldą – nuo 20-ies, į Seimą – nuo 25-erių, o norint tapti prezidentu reikia palaukti net iki 40-ies. Jei 18-metis tikrai gali būti toks brandus, kodėl, tuomet, nesiūloma ką tik mokyklas baigusiems jaunuoliams valdyti valstybės?

Jungtinėse Amerikos Valstijose pirkti alkoholį leidžiama nuo 21-erių metų amžiaus. Naujos diskusijos dėl amžiaus kartelės nuleidimo iki 18 metų, kyla periodiškai, tačiau amerikiečiai negailestingi. 39 valstijose buvo atliktas tyrimas, kai amžiaus cenzas buvo sumažintas iki 18 metų. Nustebsite – nelaimingų atsitikimų, nusikaltimų ir seksualinių nusikaltimų dėl alkoholio poveikio, skaičius padidėjo iki 67 proc. Merginų, kurios pastojo iki 18 metų būdamos apsvaigusios nuo alkoholio, skaičius pakilo daugiau nei tris kartus. Tokie, skaičiai, išties, gąsdina.

Ar draudimas pirkti alkoholinius gėrimus jaunesniems nei 20-ies metų amžiaus jaunuoliams sumažins alkoholizmą Lietuvoje? Apklausose dalyvavę 18-25 metų jaunuoliai pateikė atsakymus, kad vidutiniškai 36 dienas per metus vartojo alkoholį, kurio suvartojimo kiekis sudarė apie 5 vnt. gėrimo per dieną. Paskaičiuota, kad 70 kg žmogui išgėrus tokį kiekį svaigalų, alkoholio koncentracija kraujyje sudaro 0,12 proc. Turbūt, nereikia nė sakyti kaip tai paveikia žmogaus refleksus, suvokimą, koncentraciją. Statistika rodo, kad panašių išgertuvių metų padaugėja savižudybių atvejų, nelaimingų atsitikimų, susižalojimų. Kaipgi kitaip galėtų būti, kai žmogus sąmoningai beveik savęs nekontroliuoja? Todėl, politika, kuri gali pakeisti jaunimo alkoholio vartojimo būdus ir mastą, gali iš esmės paveikti ir populiacijos mirtingumą.

Savo ruožtu siūlyčiau padidinti amžiaus cenzą ir greitųjų kreditų įsigijimui. Vos sulaukę 18 metų, Lietuvos piliečiai gali skolintis iš greitųjų kreditų bendrovių. Liūdna, tačiau dauguma jaunuolių nėra pajėgūs atiduoti skolas, į jas klimpsta dar giliau. Panašūs atvejai skatina emigraciją ir darbą šešėlyje. Vis dažniau pasitaiko ir savižudybių dėl nepakeliamos skolų naštos. Manau, kad valstybė parodytų savo susirūpinimą ir norą apsaugoti jaunąją kartą, padidindama amžiaus cenzą imti paskolas.

Valstybė jaunimu ne tik pasitiki, bet ir tiki. Branda tikrai nėra įrodoma galimybe nevaržomai vartoti svaigalus. Juolab, kad šiais laikais, net tarp vyresnių asmenų, gero tono ženklu tampa nebeišgerti net ,,tos vienos taurės, kuri dar leidžia vairuoti”. Aš taip pat tikiu, kad besaikis alkoholio vartojimas liausis, o Lietuva turės vis daugiau atsakingų ir jokiomis prasmėmis nepriklausomų piliečių.

 

Kauno gyventojai turi važinėti viešuoju transportu nemokamai!

By | Uncategorized | No Comments

Rugsėjo mėnesį Kaunas turėjo vieną dieną be automobilio. Miesto tarybai pritarus visi šią dieną galėjo troleibusias ir autobusais važiuoti nemokamai. Taip kauniečiai buvo skatinami bent vieną dieną atsisakyti automobilio.
Atsiradus galimybei važiuoti viešuoju transportu nemokamai, troleibusuose ir autobusuose keleivių srautas padidėjo keletu tūkstančių o automobilių srautas buvo pastebimai sumažėjęs.
Šie rezultatai yra puiki proga grįžti prie diskusijos dėl nemokamo viešojo transporto gyventojams, kurie yra deklaravę gyvenamąją vietą Kaune. Jau iš vienos nemokamo viešojo transporto dienos galima prognozuoti būsimus keleivių srautus bei priimti ilgalaikius sprendimus.
Nemokamas viešasis transportas labai teigiamai paveiktų darnų judumą mieste, sumažėjus automobilių srautams būtų mažiau teršiama aplinka, išvengtume eismo spūsčių, mažėtų avaringumas ir žuvusių kelyje skaičius.

Viešasis transportas šiaip ar taip neišsilaiko be miesto savivaldybės dotacijų. O nusprendus jį padaryti nemokamą miesto gyventojų kiekis kaipmat išaugtų, nes toks sprendimas paskatintų žmones deklaruoti gyvenamąją vietą Kaune. Tokį sprendimą, tikėtina, dažniau priimtų žmonės, kurie dirba ir gyvena Kaune, tačiau savo gyvenamąją vietą yra deklaravę pas tėvus, gyvenančius toliau nuo Kauno. Kuo mieste daugiau žmonių, tuo daugiau surenkama gyventojų pajamų moeksčio miestui, o sumažėjus eismo srautams mažiau lėšų reiktų skirti gatvių remontui.
Viešasis transportas yra socialinė paslauga, o jei ši paslauga būtų nemokama – labai palengvintų gyvenimą kauniečių šeimoms. Viena šeima per mėnesį sutaupytų iki 100 eurų, per metus iki 1200 eurų. Galima atlikti tikslius skaičiavimus, bet, tikėtina, kad miestui tai nekainuotų daugiau nei dabar, kai viešasis transportas yra mokamas.
Tai gana gerai iliustruoja Talino patirtis. Nemokamo viešojo transporto idėją Estijos sostinėje 2013 m. iškėlė buvęs meras Edgaras Savisaaras, kuris šiuo klausimu surengė net miesto referendumą. Norėdamas nemokamai naudotis viešuoju transportu asmuo turi būti deklaravęs savo gyvenamą vietą Taline – tai reiškia, kad miestas per metus gauna apie 1000 eurų nuo kiekvieno gyventojo sumokamo pajamų mokesčio. Rezidentai tik turi nusipirkti 2 eurų vertės „žaliąją kortelę“, toliau visos kelionės nemokamos. Per metus miestas dėl to uždirba apie 20 mln. eurų.

Žinoma, teisūs ir tie, kurie sako, jog nemokamą transportą užtikrinančio miesto gyventojų skaičius ir pajamos didėja šalia esančių regionų sąskaita, nes žmonių sumokami pajamų mokesčiai keliauja į miesto biudžetą. Be to, bet kuris miestas nesiplės nuolat, egzistuoja plėtros ribos.
Siūlytina Kaunui atlikti studiją ir apskaičiuoti, kokią finansinę, socialinę ir aplinkosauginę naudą miestui galėtų atnešti nemokamas viešasis transportas, kaip tai galėtų sumažinti transporto srautus. Šiuo atveju kalbama apie nemokamą transportą tik nuolatiniams miesto gyventojams, o miesto svečiai juo važinėtų mokamai.
Vienos dienos nemokamo viešojo transporto akcija parodė, kad ne visi vairuotojai beviltiškai priaugę prie savo automobilių ir nemokamas transportas tikrai paskatintų persėsti iš automobilio į troleibusą ar autobusą.
2016 m. publikuotame Oded Cats, Yusak O Susilo ir Triin Reimal straipsnyje „The prospects of fare-free public transport: evidence from Talllinn“ teigiama, kad įvedus naujovę naudojimasis viešuoju transportu paaugo 14 proc., važinėtojų individualiais automobiliais sumažėjo 5 proc., tačiau 40 proc. sumažėjo vaikščiotojų pėsčiomis ir 31 proc. pailgėjo bendras kelionių automobiliais kilometražas.

Nors duomenys prieštaringi, tačiau nemokamas viešasis transportas prisidėjo prie žemų pajamų Talino gyventojų mobilumo, išaugo miesto gyventojų skaičius, be to, miestiečiai labai remia šią iniciatyvą ir išsako pasitenkinimą viešuoju transportu.

Kodėl stringa „Matuko“ reforma?

By | Uncategorized | No Comments

Tik ūžtelėjus į valdžią žaliajai valstiečių bangai Lietuvą sukrėtė kraupi keturmečio Mato netektis, ištikusi berniuką po daugybės motinos ir jos sugyventinio smūgių. Dabar, prasidėjus jų teismo procesui, vėl viešai keliamas klausimas – kas kaltas?

Bet kurgi tuomet iškart po vaiko žūties iškeltas klausimas – ką daryti, kad tokie baisūs dalykai nevyktų? Juk tuomet valstiečiai-žalieji iškart paskelbė darantys reformą pavadintą „Matuko“ vardu. Kur ta vaiko teisių apsaugos reforma, kurią pirmiausiai pažadėjo Lietuvai, kurios būtinybę degdami gedulo žvakutes Matukui palaikė Lietuvos žmonės?

Juk tuomet iškart viešai ir labai garsiai buvo kalbama apie per didelius socialinių darbuotojų darbo krūvius. Buvo aiškinama, kaip jie sumažės, kaip kovai su smurtu bus pasitelkiama ir visuomenė, ir visos įmanomos valstybės tarnybos ir jų darbuotojai, kaip reikia daugiau ne tik socialinių darbuotojų, bet ir psichologų. Vaiko teisių apsaugos reforma buvo pažadėta iki šių metų liepos.

Deja, liepa jau į pabaigą, o apie reformą – tyla. Pirmiausiai startavo ne Matuko, bet urėdijų reforma, kur galima kažką nurėžti, sumažinti, atleisti iš darbo. Be to, viešojoje erdvėje tokia reforma susilaukė prieštaringų vertinimų – reformatoriai atsidūrė visuomenės dėmesio centre ir „kovojo“ už racionalias ir efektyvias įmonių pertvarkas, numodami ranka į žadėtą regionų politiką ir darbo vietas.

O sumuštų, neprižiūrėtų Lietuvos vaikų istorijos rikiuojasi viena po kitos. Policijoje jau po Matuko mirties užfiksuota daugiau kaip tūkstantis pranešimų apie smurtą prieš vaikus. Pareigūnai kone kasdien sulaukia pranešimų apie smurtą ar galimą smurtą prieš vaikus, nedarbo laiku jie priversti pasirūpinti tais vaikais, ir kaip jie patys sako, kartais neturėdami, kur dėti vaikų iš smurtaujančių šeimų, turi juos atiduoti giminėms, netgi kaimynams. Įsivaizduokit tokių vaikų būseną, kai jį primuša artimiausi žmonės, tada atvažiuoja policija, jį „areštuoja“ ir perduoda kaimynams. Jie patiria turbūt trigubą stresą. O kur tie psichologai, apie kurių poreikį tiek daug kalbėta.

Baisiausia, kad ne tik reformas žadėjusieji valstiečiai nutilo smurto prieš vaikus tema, bet ir nusivylusi visuomenė į pranešimus apie smurtą jau ėmė reaguoti daug abejingiau – tai tampa norma, nes vis tiek niekas nieko nekeičia.

Taip ir liko socialiniai darbuotojai socialinių sluoksnių apačioje su savo 500 eurų alga. Tiesa, jie turi patys įsivertinti, koks rizikos lygis jų lankomose šeimose ir, jeigu mato, kad smurto tikimybė didelė, lankosi dažniau, o ne porą-tris kartus per mėnesį. Vis dėlto, jeigu socialiniai darbuotojai bandydami apsaugoti vaikus, kurių atžvilgiu gali būti smurtaujama, prisiima atsakomybę dažniau lankydamiesi asocialiose, girtaujančiose šeimose, tai atlyginimo dydis visiškai nesikeičia. Tuos 500 eurų jie gauna – ar užsuka į tą šeimą dukart per mėnesį, ar dukart per savaitę, ar kasdien. O juk eidami į tokios šeimos namus kiekvieną kartą patiria riziką ir stresą.

Galima sakyti Matuko istorija gali pasikartoti bet kurioje kitoje Lietuvos vietoje, bet kurioje kitoje šeimoje, tik bus ne Matuko, o Taduko, Godutės ar bet kurio kito vaiko vardu pavadinta tragedija. Ar vėl bus šaukiama apie tokiu vardu pavadintą reformą ir nieko nedaroma?

135 smūgiai rankomis, diržu, laidu keturmečiui berniukui. Prokurorai nustatė, kad vaiką talžė ir motina, ir jos sugyventinis. Dabar abu teisme verčia kaltę vienas kitam, netgi sėdėti atsisako kartu kaltinamųjų suole. Dabar gi atrodo, kad nieko nedarančių vaidmenyje atsiduria ir patys reformatoriai. Nebegirdėti gerbiamo ministro Lino Kukuraičio pasisakančio, o kas toliau? Ar taip ir trypčiosime pusiaukelėje? O gal trukdo tai, kad pertvarkant vaikų teisių apsaugos sistemą nebėra ką nurėžti, nukirpti, sumažinti ir optimizuoti? Atvirkščiai, šiuo atveju, reikia sukurti, pridėti, motyvuoti ir pasirūpinti.

Pagalba Kauno šeimoms

By | Uncategorized | No Comments

Kauno miesto savivaldybė kartu su partneriais įgyvendina projektą „Kauno bendruomeniniai šeimos namai“, kurio tikslas – sudaryti sąlygas Kaune gyvenančioms šeimoms gauti kompleksiškai teikiamas socialines-psichologines paslaugas, siekiant įgalinti šeimą įveikti iškilusias krizes kol dar nėra iškiluosių problemų arba kol problemos nėra tokios didelės, kad paveiktų šeimos narių socialinę integraciją, kad būtų galima išvengti bedarbystės, skurdo, vaikų nepriežiūros, nevaldomų įtampų šeimos narių tarpusavio santykiuose bei derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus.
Šis projektas skirtas ne tik socialinės rizikos šeimoms.

Paslaugos yra prieinamos ir šeimoms, kurioms būtini tėvystės mokymai, psichologinė pagalba, šeimos įgūdžių ugdymo ir sociokultūrinės vaikų priežiūros paslaugos.