Category

Uncategorized

Padėkime klimato pokyčių veikiamai Lietuvai. Tik šįkart rimtai

By | Uncategorized | No Comments

Neabejoju, jog klimato kaita yra viena didžiausių problemų, su kuria šiuo metu susiduria žmonija. Nuo oro taršos kenčia ir mūsų valstybė. O ką daro valdžia? Pasiūlo taršos mokestį? Manau, kad pats laikas susiimti. Reikia imtis veiksmų, turinčių realios naudos aplinkai.

Gaila, bet žmonės dažnai yra linkę prisitaikyti prie kasdien vykstančių klimato kaitos procesų ir neįvertina problemos masto. O juk prisitaikyti nebus galima amžinai. Turime galvoti apie ateities kartas: negalime joms palikti kraičio problemų, su kuriomis susidoroti jau gali būti vėlu. Noriu, kad mano dukros, jų vaikai ir anūkai gyventų geresniame pasaulyje. To linkiu ir Jūsų artimiesiems.

Ir nereikia būti aplinkosaugininku, kad suprastum klimato kaitos mastą. Šiurpą kelia tirpstantys ledynai, kasmet nuo oro taršos pasaulyje mirštantys žmonės. Tačiau žala yra matoma ir čia pat, mūsų tėvynėje. Aplinkosaugos sprendimus siūlantis Jungtinės Karalystės interneto portalas „GreenMatch“ šiais metais atliko ilgalaikio klimato kaitos poveikio Europai tyrimą. Buvo skaičiuojamos valstybių oro bei jūrų vandens temperatūros, vertinamos kritulių tendencijos ir matuojamas jūros lygis. Rezultatai turėtų priversti sunerimti kiekvieną: pirmąją vietą reitinge užėmė ne kas kitas, o Lietuva.

Klimato kaitą lemia daug veiksnių, tačiau net daugiau nei pusę visų oro teršalų sudaro automobilių išmetamas kuras. Labiausiai gąsdina tai, jog ši problema laikui bėgant vis didėja, nes taršių automobilių daugėja. Ką daro Vyriausybė? Pasiūlo taršos mokestį? Vadinkime daiktus jų tikraisiais vardais – šis mokestis būtų padėjęs ne taršą sumažinti, o valstybės biudžetą padidinti.

Džiaugiuosi, kad Seimas nepritarė šiam įstatymo projektui, tačiau gaila, kad galutinai jo nepalaidojo, o grąžino tobulinti. Šiai idėjai neteikčiau vilčių. Įvedus tokio pobūdžio mokestį, tikėtina, kad žmonės rečiau pirktų ir parduotų automobilius, norėdami išvengti papildomų išlaidų. Tokiu būdu mes ne atnaujintume automobilių parką, o užrakintume jį tokiame stovyje, koks yra šiuo metu. O ir susimokėjus mokestį, situacija nepasikeistų: jei suma pirkėjui būtų įkandama, jis ją sumokėtų, ilgai ir laimingai važinėtų taršiu automobiliu, o nuo to aplinkai nebūtų nei kiek lengviau.

Nuostabą kėlė ir dar vienas siūlyto mokesčio niuansas: buvo skelbiama, jog surinkti pinigai bus skirti vaikų išlaikymo, pensijų ir kitų išmokų didinimui. Jokiu būdu nesakau, kad žmonės to nenusipelno, tačiau, jeigu mokestis vadinamas „taršos“, ar surinkti pinigai neturėtų būti skirti elektromobilių įsigijimo skatinimui, dviračių takų infrastruktūros gerinimui, medžių sodinimui ar kitoms priemonėms, padedančioms mažinti taršą? Juk toks mokestis skaudžiausiai paliestų būtent didinti žadėtų socialinių išmokų gavėjus, kurie neturi pakankamai pinigų mažiau taršaus automobilio įsigijimui. Taigi, ta pati ranka, kuri duotų, deja, ir atimtų.

Esu įsitikinęs, kad valstybė gali rinktis iš veiksmingesnių automobilių taršos mažinimo būdų. Pirmiausia, kuro akcizas. Mano manymu, šis mokestis yra teisingiausias: kuo galingesnis automobilis ir kuo dažniau juo važinėji, tuo daugiau perki kuro ir tuo daugiau sumoki akcizo valstybei.

Antra, elektromobilių įsigijimo skatinimas. Aš pats vairuoju elektromobilį ir galiu drąsiai teigti, jog sutaupau tiek eksploatacijai, tiek degalams, o svarbiausia – prisidedu prie taršos mažinimo. Elektra varomi automobiliai į aplinką neišmeta kenksmingų medžiagų, kai iš vidaus degimo variklį turinčios transporto priemonės į aplinką vidutiniškai patenka 160 g/km anglies dvideginio.

Deja, pasak Europos automobilių gamintojų asociacijos, Lietuva yra tarp keturių Europos valstybių, kurioje elektromobiliais naudojamasi mažiausiai. Iki šių metų pradžios mūsų šalyje buvo užregistruoti tik 983 elektromobiliai! Skaičius išties labai mažas. Didžioji dalis žmonių tokių automobilių neperka tikrai ne dėl to, kad nenori. Tam jie tiesiog neturi pakankamai pinigų. Mūsų šalyje, kurioje pragyvenimo lygis yra gana žemas, itin svarbu yra lengvatos elektromobilių įsigijimui. Deja, mūsų valstybė svarios pagalbos piliečiams nesiūlo.

Tokiose šalyse kaip JAV, Vokietija ar Prancūzija elektromobilių pirkėjams suteikiamos net kelių tūkstančių eurų lengvatos, o keičiant taršų automobilį į elektra varomą – ir dar didesnės. Pavyzdžiui, Norvegijoje tokioms transporto priemonėms yra netaikomi jokie mokesčiai. Manau, kad tokiais pavydžiais ir reikėtų sekti, mat minėtų šalių automobilių parkai yra naujesni ir ne tiek taršūs. Neabejoju, kad norėdama kažką keisti, Vyriausybė pirmiausia turėtų skatinti ir padėti.

Na, o kol valdininkai toliau krapštys pakaušį, svarstydami, kaipgi sumažinti oro taršą, prisidėkime prie aplinkos puoselėjimo kiekvienas. Taupykime vandenį, elektrą, dažniau važinėkime dviračiais ar vaikščiokime pėsčiomis. Tikiu, kad visų mūsų pastangomis nors kiek galėsime padėti klimato pokyčių veikiamai tėvynei.

Gal jau gana skursti senjorams?

By | Uncategorized | No Comments

Senatvė – tai galimybė realizuoti save iš naujo, išpildyti svajones ir veikti tai, kas daugiausiai teikia džiaugsmo ar kam anksčiau nebuvo laiko. Su šiuo teiginiu sutiktų dauguma senjorų Vakarų valstybėse, o Lietuvoje? Deja, tik maža dalis. Ką daryti, kad sidabrinis mūsų gyvenimo etapas būtų džiaugsmingesnis?

Esu įsitikinęs, kad pagarba žmogui – ne tik dorybė, bet ir svarbus pamatas, laikantis valstybę ir padedantis kurti gerovę jos piliečiams. Pagarbos nusipelnė visi, tačiau senjorai mūsų šalyje yra tie, kuriems jos išties trūksta. Ir visai nepelnytai. Vyresnieji privalo būti gerbiami ne tik dėl per ilgus metus sukauptos patirties ir išminties, bet ir dėl to, jog didžioji jų dalis prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo ir puoselėjimo. Turime išlikti dėkingi ir drauge kurti orų gyvenimą.

Senatvės tema nėra svetima nė vienam iš mūsų: pasensime visi, net ir tie, kuriems šis laikmetis dar atrodo toks tolimas. Šiuo metu net penktadalis Lietuvos gyventojų yra vyresni nei 65 m. – senjorai išties didelė ir reikšminga visuomenės dalis. Senjorams, kaip ir visiems žmonėms, svarbu jaustis reikalingais, turėti galimybę dalyvauti mėgstamoje veikloje.

Tyrimai rodo, jog senatvėje pasitenkinimas gyvenimu yra labiausiai siejamas su pinigais ir sveikata. Liūdna, tačiau mūsų šalyje būtent to senjorams itin trūksta. Kai trūksta šių dviejų gerovės komponentų, argi yra galimybių gyventi oriai: keliauti, pramogauti, šviestis ir t. t.? Apie tai daugelis pensininkų, deja, gali tik pasvajoti.

Kai vidutinė pensija siekia vos 344 eurus, pavyksta galvoti tik apie tai, kaip sutaupyti pinigų maistui, komunaliniams mokesčiams, vaistams ir kitiems išgyvenimui būtiniems dalykams. Gerai tiems, kuriuos gali paremti ir nors kiek gyvenimo kokybę pagerinti vaikai ar anūkai. Tačiau, ar rūpinimasis senyvo amžiaus artimaisiais išties turėtų būti tik jaunesniųjų pareiga?

Manau, kad didžiąją savo gyvenimo dalį dirbusiems garbingo amžiaus žmonėms deramu rūpesčiu turėtų atsilyginti ne kas kitas, o valstybė. O šiuo metu valstybe nepasitiki ne tik pensininkai, bet ir jaunesnio amžiaus žmonės. „Spinter tyrimų“ duomenys atskleidė, jog net 75 proc. mūsų šalies gyventojų nesitiki, kad jiems bus išmokoma deramas pajamas užtikrinanti pensija. Tokie skaičiai išties sukrečia.

Laikas nuo laiko pasigirsta įvairių siūlymų, kurie neva padėtų senjorams. Vienas tokių – neseniai nuskambėjusi premjero Sauliaus Skvernelio idėja dirbančius pensininkus atleisti nuo „Sodros“ mokesčio. Mano manymu, toks siūlymas yra tik masalas suvilioti senjorus, kad nors kiek užpildyti tuščias darbo vietas.

Priėmus šį sprendimą, pensininkai ir dirbantieji tik nukentėtų: mažesnės įplaukos į „Sodrą“ užkirstų kelią spartesniam pensijų augimui. Tad kyla klausimas, ar panašūs siūlymai išties gimsta iš noro padėti senjorams? O galbūt iš verslo savanaudiškų paskatų? Turime imtis veiksmų, suteikiančių realios ir apčiuopiamos naudos pensinio amžiaus sulaukusiems piliečiams.

Štai mūsų sesė Estija, į kurią vis stengiamės lygiuotis, per antrąjį šių metų ketvirtį, lyginant su pirmuoju, senatvės pensijas padidino vidutiniškai net 8,1 proc. Tikiu, kad mūsų visų pastangomis neilgai trukus socialiniais rodikliais pavysime Vakarų Europos valstybes ir galėsime senatvę priimti oriai, su pasitikėjimu. Gana skursti žmonėms, nusipelniusiems didžiausios mūsų visų pagarbos.

Šeimos kortelė – dar vienas pasityčiojimas. Ir tai nebejuokinga

By | Uncategorized | No Comments

Rugsėjo mėnesį kelis tūkstančius šeimų pasiekė vadinamosios Šeimos kortelės. Pasak valdančiųjų, jos prisidės prie skurdo ir socialinės atskirties mažinimo Lietuvoje. Pasiklausius valdininkų pranešimų, prieš akis iškyla vaizdelis, kaip gausios ar neįgalius vaikus auginančios šeimos pasineria į pramogų, kultūros bei sporto renginių ir įvairiausių lengvatų, nuolaidų bei privilegijų miražą.

Būtent. Miražą. Nes jeigu nors truputėlį pasigilintume, darosi nemalonu.

Visų pirma, kyla klausimas dėl atrankos kriterijų. Kodėl pasirinktos 3 ir daugiau atžalų turinčios bei neįgalų vaiką auginančios šeimos, tačiau pamirštos tos šeimos, kuriose vaikus augina viena mama ar tėtis. Statistikos departamento duomenimis, kas antra tokia šeima gyvena žemiau skurdo ribos (vienam asmeniui per mėnesį tenka mažiau nei 345 eurai), o kas trečia – žemiau absoliutaus skurdo ribos (vienam asmeniui per mėnesį tenka mažiau nei 245 eurai).

Vilniaus universiteto mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad šeimų, kuriose vaikus augina vienas iš tėvų, pajamos yra trečdaliu mažesnės nei tų šeimų, kuriose vaikus augina abu tėvai. Mokslininkai pabrėžia, kad ypač didelę skurdo riziką patiria vienišos mamos.

Tad kyla klausimas, kodėl pasirinkta kita šeimų grupė? Kodėl šeimos apskritai skirstomos, kai LR Konstitucijos 29 straipsnis skelbia, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“?

Atsakymą, greičiausiai, pasufleruos skaičiai. Daugiavaikių šeimų tiesiog yra mažiau nei vienišų ir skurstančių mamų bei tėčių.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje yra 35 tūkstančiai daugiavaikių šeimų, neįgalius vaikus augina apie 25 tūkstančiai šeimų, o šeimų, kuriose yra viena mama arba tėtis su vaiku/vaikais – net trečdalis visų šeimų arba 130 tūkstančių.

Štai jums ir atsakymas, kodėl pasirinkta „remti“ gausias ar neįgalų vaiką auginančias šeimas. Beje, nepaisant jų pajamų.

Teisinga? Ne. Mažina nelygybę ir atskirtį? Ne. Tačiau gražiai skamba, vardijant nuveiktus darbus. Be to, nekainuoja daug.

O kad valdantieji ieško pigaus „piaro“ – akivaizdu. Taupoma visur.

Pradėkime nuo to, kad šeima gaus vieną kortelę – ja reikės dalintis. Jeigu kiekvienas iš tėvų norės turėti savo atskirą kortelę, už „komfortą“ teks susimokėti.

Tebūnie. Pasidalinsime. Juk tokios privilegijos laukia!

Su Šeimos kortele prekybos centro „Maxima“ nuolaidų kortelėje „ačiū“ kaupsite dvigubai daugiau taškų. Manote, juokauju? Ne. Taip pat galėsite perpus pigiau nusipirkti bilietą į „Litexpo“ organizuojamus renginius, bet tik paskutinės dienos. Jeigu sugalvosite skirtis ir papildyti vienišų tėvų būrį, jums Kaune bus suteiktos mediacijos paslaugos su 20 proc. nuolaida.

Juokinga? Taip, net verkti norisi.

Valdančiųjų deleguotas ministras tikina, kad Šeimos kortelės partnerių bus daug daugiau ir nuolaidų bei lengvatų daugės. Galbūt net valstybinės institucijos prisijungs ir galbūt, tik galbūt į muziejų galėsite nueiti pigiau. Gal, ir tik gal prie skurdo mažinimo kampanijos prisijungs „Lietuvos geležinkeliai“ ir pigiau nuveš į sostinę.

Kyla vienas klausimas: kada jūs nustosite iš mūsų tyčiotis? Ar tikrai manote, kad žmonės tokie kvaili ir nieko nesupranta?

Iš planuotų 60 tūkstančių potencialių kortelių turėtojų, jų paprašė (kortelių reikia paprašyti, nes kitaip negausi, nors ir priklauso) vos 6 tūkstančiai. Sėkmingas projektas, nieko negali sakyti.

O kur dar sukiršinta tauta? Dirbtinai išskiriamos kelios šeimų grupės, o kiti paliekami paraštėse. Bet gal toks tikslas? Skaldyti ir valdyti? Imituoti kovą su skurdu, tačiau realiai nieko nedaryti, prieš rinkimus pašelpti ir tikėtis, kad tauta už tai jausis labai dėkinga.

Labiausiai skursta vienišos mamos – kodėl neatėmus iš jų dar buto ir mašinos?

By | Uncategorized | No Comments

Praėjusios savaitės buvo pilnos gluminančių ir vienas kitam prieštaraujančių pranešimų. Lietuvos statistikos departamentas skelbė naujausius duomenis apie skurdą mūsų šalyje, o premjeras – apie visuotinius mokesčius. Kone kiekvieną mūsų nuo 2020-ųjų paliesiančius nekilnojamojo turto ir taršių automobilių mokesčius. Skaudžiausiai tuos, kuriuos Statistikos departamentas įvardijo kaip labiausiai skurstančius – vienišas mamas (tėvus), vaikus ir pensininkus.

Kodėl juos? Nes didžiausias skurdo rizikos lygis pernai buvo 65 m. ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Pernai kas trečias pensininkas (37,6 proc.) gyveno žemiau skurdo rizikos ribos, t. y. pajamos buvo mažesnės nei 345 eurai. Tačiau dar sudėtingesnė situacija buvo namų ūkiuose, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo ir jo išlaikomi vaikai. Kaip žinia, tai dažniausiai yra vienišos mamos, kurioms tradiciškai tenka laimė ir atsakomybė prižiūrėti ir išlaikyti vaikus. Žemiau skurdo ribos gyveno kas antras toks namų ūkis (46,8 proc.), o kas trečias – žemiau absoliučios skurdo ribos (31,9 proc.), t. y. vienam asmeniui čia teko vos 245 eurai per mėnesį. Apskritai Lietuvoje 645 tūkstančiai žmonių gyvena žemiau skurdo rizikos ribos ir net 312 tūkstančių – žemiau absoliučios skurdo ribos. Bene kas trečias iš mūsų skursta!

Koks sprendimas? Anot „valstiečių“ valdančiosios daugumos, nauji mokesčiai bene vienintelė išeitis, leisianti padidinti biudžeto pajamas. Apie „šešėlį“ jau nekalbam? O apie biurokratinio aparato mažinimą? Ekonomikos skatinimą? Dirbančiųjų skaičiaus didinimą? Investicijas? Tiek to… Bet paaiškinkite man, kaip nauji mokesčiai, kurie palies kone visus be išimties, sumažins skurdą?

Kaip vieniša mama, nuo tų varganų 345 ar 245 eurų dar atriekus dalį už suklerusį automobilį, kuriuo veža vaiką į mokyklą, ar varganą butelį, kuris greičiausiai ir taip jau praskolintas, išlips iš skurdo?

Atsisakys mašinos, kad gautų nuolaidą viešajam transportui? Persikels atgal pas mamą, kad nereiktų pienui skirtų pinigų atiduoti VMI už būstą? O pensininkas bus priverstas parduoti butą ir keltis pas vaikus, nes nėra ko gyventi atskirai, jeigu negali susimokėti NT mokesčio?

Sakote, dar neaišku, kaip čia bus, nes Saulius pratęs išsižadėti pasakyto?

Taip, premjero tonas jau sušvelnėjo. Taip, toli gražu neaišku už ką ir kiek teks susimokėti. Tačiau retorika aiški. „Ar tai bus mokestis, ar rinkliava, jau tėra detalės. Tuos žingsnius neišvengiamai turėsime daryti“, – viename interviu patikino premjeras.

Ir pridūrė, kad bent jau automobilių taršos mokestis bus taikomas neva tik naujiems sandoriams. Hm… Žvilgtelkime, kas vyksta automobilių rinkoje. Statistika rodo, kad pirkėjų įpročiai Lietuvoje beveik nekinta: kas antras nuperkamas automobilis yra 11–15 metų senumo ir vidutiniškai kainuoja apie 3,5 tūkstančių eurų.

Ar jie taršūs? Be abejonės. Bet ką dar gali įpirkti tauta, balansuojanti ties skurdo riba arba gyvenanti žemiau jos?!

Beje, priminsiu, kad skurdo ir socialinės atskirties mažinimą Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė yra paskelbusi savo prioritetu. Matyt, nauji mokesčiai padės laikytis rinkimų pažadų.

Kaip? Ogi bus daugiau lėšų socialinėms išmokoms!

Tikėtina, kad iš mūsų kišenės surinkti pinigėliai tikrai augins biudžetą. Kaip ir būrį išmokų laukiančiųjų ar įvairias kompensacijas gaunančiųjų. Pažongliravus skaičiais, žiūrėk, ir mums dar prie algos koks euriukas nubyrės.

Rezultatas? Dar skurdesnė ir dar labiau nuo biudžeto pyragą raikančiųjų priklausanti tauta. Tauta, su ištiesta ranka belaukianti išmaldos ir malonės. Paklusni tauta.

Investicijų dilema: žmogus ar statistika

By | Uncategorized | No Comments

Užlopei duobes gatvėje – visi mato. Parke įrengei sūpynes ir laipynes – mamos geru žodžiu mini. Dar suoliukus gražius pastatei, sėdi močiutės ir pritariamai linguoja galvas. Prieš rinkimus galėsi spausdint plakatus su „prieš“ ir „po“ nuotraukomis.

Tačiau ar lankstinuką papuoštų patogesnės lovos globos namuose, didesnės išlaidos slaugytojoms ir socialiniams darbuotojams ar didesnės išmokos sergantiems, negalią turintiems ir šiaip mažiau likimo pateptiems? Tikriausiai ne, nes jeigu puoštų, tai miestų ir rajonų savivaldybių biudžetuose tam būtų skirta daug daugiau lėšų nei dabar. Klausiate kiek? Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, vidutiniškai apie 3 proc. bendrame biudžeto pyrage. Kai kuriose ir mažiau. Pavyzdžiui, Druskininkai socialinėms reikmėms skiria vos 1,3 proc. biudžeto, Palangos savivaldybė – 1,5 proc. Galbūt poreikio nėra?

Tačiau tame pačiame ministerijos pranešime sakoma, kad savivaldybių skiriamų lėšų socialinėms reikmėms nepakanka visoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, eilėje ilgalaikei globai gauti „stovi“ 699 senoliai ir 59 neįgalūs asmenys, namuose pagalbos laukia 781 asmuo, o dienos centruose teikiamų paslaugų – 118 asmenų. Ir tai oficiali statistika. O kiek tokių, kurie patys namuose prižiūri artimuosius, aukodami laiką su šeima, atsisakydami socialinio gyvenimo ar darbo ir pajamų? Kiek pažįstate šeimų, auginančių neįgalų vaiką, kai dirba tik vienas iš tėvų, nes kitas turi rūpintis ligoniu 24 valandas 7 dienas per savaitę? O kiek vienišų senolių, kurie tyliai merdi už uždarų daugiabučio durų ir net nežino, kur jiems gauti pagalbą?

Jie į statistiką, o tuo labiau į reklaminius politikų lankstinukus nepapuola. Miestų ir rajonų socialinių reikalų skyriai nesugeba panaudoti socialinėms reikmėms skiriamų pinigų – atgal į biudžetus grįžta milijonai! Pavyzdžiui, Druskininkai pernai nepanaudojo 58,6 proc. socialinėms reikmėms skirtų pinigų. Čempionas čia Šiaulių miestas: jie „sutaupė“ net 72 proc. lėšų, skirtų neįgaliesiems, vaikams ir šeimoms, senoliams ar socialinę riziką patiriantiems asmenims. Kam šie „sutaupyti“ pinigėliai panaudojami? Dažniausiai tam, kas labiausiai gali papuošti rinkiminius lankstinukus: tiesioms gatvėms, naujiems suoliukams ir vaikų aikštelėms. Nesupraskite neteisingai – to reikia. Tik klausimas, ar proporcingai leidžiame pinigus? Beje, yra dar vienas svarbus teisinis niuansas. Nors socialinė parama yra savarankiška savivaldybių funkcija (savivaldybės turi sprendimų iniciatyvos, priėmimo ir veikimo teisę), Socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme aiškiai nurodyta, kam turi būti naudojamos socialinėms reikmėms skirtos nepanaudotos lėšos.

Ir tikrai ne miesto infrastruktūrai gerinti. Sutaupytos lėšos turi būti skiriamos tik socialinėms reikmėms tenkinti: tai išdėstyta 12 punktų. Paminėsiu tik kelis: socialinę riziką patiriančių asmenų (šeimų) socialinės reabilitacijos ir integracijos priemonėms įgyvendinti; šeimoje ir bendruomenėje teikiamai pagalbai vaikams, neįgaliesiems, senyvo amžiaus asmenims ir jų šeimoms plėtoti; finansinei paramai, skirtai skurdui ir socialinei atskirčiai mažinti; smurto, savižudybių, priklausomybių, prekybos žmonėmis prevencijai; neįgaliųjų socialinei integracijai; savivaldybės ir socialinio būsto fondo plėtrai, rekonstravimui ir remontui ir pan.

Man atrodo logiška, paprasta ir aišku. Socialinėms reikmėms skirti pinigai privalo būti skirti socialinėms reikmėms. Juolab, kad problemų nors vežimu vežk. Prisiminkime tris dažniausiai skambančius žodžius: emigracija, neigiamas gimstamumo rodiklis, pensijų reforma. Kodėl tai garsiai skamba? Nes mes jau stovime ant demografinės bedugnės krašto, kai tuoj dirbančiųjų sumokamų mokesčių išmaitinti pensininkams nepakaks. Ir tai tik viena medalio pusė. Neretai sulaukus pensinio amžiaus sugriūva ir žmogaus sveikata. Jam reikia vaistų, medikų, prižiūrinčio personalo, globos namų ar priežiūros namuose ir t. t. Tad jau labai greitai mums reikės ne tik sukti galvas, kaip sumokėti pensijas. Gerokai didesnės išlaidos laukia socialinėje srityje. Ir jeigu galvojate, kad užteks tų 3 proc. biudžeto, manau, reikėtų pasvarstyti iš naujo. Mums jau dabar reikia plano, ką mes darysime kiekvienoje konkrečioje savivaldybėje. Ir mums reikia plano ne regioniniu, bet nacionaliniu, o gal net ir europiniu lygmeniu. Mat visuomenės senėjimas – vienas didžiausių iššūkių visose Europos Sąjungos šalyse. Mūsų laukia krizė, kur gali būti didesnė nei Rusijos amžių sankirtoje ar pasaulinė prieš dešimtmetį.

Kaip sumažinti moterims tenkančią naštą?

By | Uncategorized | No Comments

Vis daugiau kalbama apie lygias moterų ir vyrų galimybes. Tačiau ar daroma pakankamai, kad lyčių atskirtis būtų kuo mažesnė? Pagalvokime apie vaikų auginimą, rūpinimąsi senyvais tėvais – visuomenėje vis dar vyrauja norma, kad ši našta turi tekti moterims. Ar taip ir turi likti?

Su žmona auginame dvi dukras. Esu ne kartą sulaukęs sutiktų žmonių pastebėjimų, neva kaip gerai, kad turiu būtent dukras – juk jos galės pasirūpinti manimi senatvėje. Dabar yra įprasta nuo mažens mergaites mokyti globos ir altruizmo, o berniukus – stiprybės ir savarankiškumo. Vis tik manau, kad šias savybes skiepyti turime visiems savo vaikams, nepriklausomai nuo jų lyties – negalime jiems primesti socialine norma tapusių vaidmenų. Žvelgdamas į savo mergaites noriu, kad jos užaugtų drąsios, savo tikslų siekiančios asmenybės, kurioms visuomenė neklijuotų etikečių, rėkiančių: „Tu – moteris, tavo paskirtis yra rūpintis vaikais, vyru ir senais tėvais“.

To noriu ne tik savo dukroms, bet ir visoms moterims.

Apie senatvę juk pagalvojame visi – vieni su liūdesiu, kiti su baime, o treti su palengvėjimu. Sutikime, jog vien žinojimas, kad bus užtikrinta gera slauga, jei senatvėje tapsi ligotu ar neįgaliu, padėtų jaustis ramiai. Apskritai, geras slaugos galimybes turėtų užtikrinti valstybė, o ne dukra ar sūnus. Tėvų slaugos našta, užgulusi vaikų pečius, užkerta kelią aktyviam jų dalyvavimui visuomeniniame gyvenime. Apsaugos ir darbo ministerijos inicijuoto sociologinio tyrimo „Moterų ir vyrų padėties skirtumai Lietuvoje“ rezultatai atskleidė, kad 2017 metais dėl artimųjų priežiūros atsisakyti darbo arba dirbti nepilną darbo laiką teko net 22 proc. moterų ir 17 proc. vyrų. Reikia pasidžiaugti, kad atskirtis tarp lyčių nėra labai didelė, tačiau skaičiai vis tiek verčia susimąstyti: kodėl moterims ši našta turi tekti dažniau?

Susimąstyti verčia ir „Sodros“ duomenys, rodantys, jog vaiko priežiūros išmokas praeitas metais gavo 32,3 tūkst. moterų ir tik 10,1 tūkst. vyrų. Žinoma, viena pagrindinių to priežasčių yra 14 proc. siekiantis vyrų ir moterų atlyginimų skirtumas. Žmonės skaičiuoja, kas labiau apsimoka ir su vaiku lieka tas, kuris mažiau uždirba. Atlyginimų skirtumo vidurkis Europoje yra 16 proc., tad, atrodytų, nėra ko nerimauti. Tačiau Lietuvoje ši atskirtis laikui bėgant ne mažėja, o vis didėja – tai tikrai neramina.

Ir viskas grįžta bumerangu: moterys prižiūri vaikus, nes uždirba mažiau, tačiau pasak daugelio darbdavių, jos ir uždirba mažiau dėl to, jog prižiūri vaikus. Tikiu, kad šia atsakomybe tėvai turi dalintis vienodai, o valstybė privalo užtikrinti tam pačias geriausias sąlygas. Svarbu pabrėžti, kad vyro dalyvavimas vaiko augime yra ne mažiau reikšmingas nei mamos. Tai ne tik užtikrina vienodą porų įsitraukimą į tėvystę, sumažina moterų naštą, bet ir teikia naudą paties vaiko raidai. Mokslininkai yra įrodę, kad artimesnius santykius su tėčiais turėję kūdikiai vėliau turi mažiau su elgesiu susijusių problemų. O ką jau kalbėti apie abiejų tėvų su vaiku užmegzto tvirto ryšio svarbą…

Kiekvienas turime pagalvoti, kaip galime sumažinti šias ir kitas moterų naštas. Pagalvokime, kuo galime padėti savo dukrai, žmonai, sesei, kolegei. Mano nuomone, pirmiausia turime keisti požiūrį ir nesutikti, kad moters priedermė yra tik gimdyti ir auginti atžalas, slaugyti artimuosius. Tai turi būti laisvas jos pasirinkimas, o ne primesta atsakomybė. O savo ruožtu valdžia turi užtikrinti, kad moterims nebūtų sudėtinga derinti profesinę veiklą ir vaikų auginimą, mažinti atlyginimų skirtumą ir taip pat sudaryti kuo geresnes sąlygas vyrų tėvystės atostogoms. Juk kuo atotrūkis tarp lyčių bus mažesnis, tuo visuomenė bus labiau klestinti, o moterų veidus puoš šypsenos, o ne nuovargio žymės.

Kas pasirūpins vaikų sveikata?

By | Uncategorized | No Comments

Lietuvos pediatrai stveriasi už galvų, o Lietuvos pediatrų draugijos pirmininkas Vaidotas Urbonas sako, kad ministras Veryga nutarė, jog pediatrų nebereikia, o vietoj jų visa šeima galėtų be didelių sunkumų lankytis pas šeimos gydytojus. Nors Sveikatos apsaugos ministerija tokių reformų ginasi ir sako, kad tai tik vidinės medikų rietenos, vis tik pediatrai turi vieną esminį apribojimą, kuris jiems trukdo dirbti: negali dirbti atskirai nuo šeimos gydytojo komandos. Nesiimu spręsti, ar šeimos gydytojas gali kokybiškai atlikti pediatro darbą, tačiau, pasvarstykime, ar šeimos gydytojo tikrai pakanka visapusiškai vaiko sveikatos priežiūrai?

Vizitas pas šeimos gydytoją dažniausiai yra pirminis. Jus apžiūri ir jei nesate ,,užpultas” tik slogos ar peršalimo, esate siunčiamas pas nuodugniai savo sritį išmanantį specialistą. Šiuo metu poliklinikoje, ambulatorinėje grandyje, pediatras negali dirbti atskirai nuo šeimos gydytojo komandos, kurią be pediatro sudaro chirurgas, akušeris ir terapeutas. Jei komanda nėra pilnai suformuota ir joje trūksta, tarkim, chirurgo, pediatras vienas negali dirbti.

Ligonių kasos nesudaro su juo sutarčių. Dabar didmiesčiuose vaikų sveikatą paprastai prižiūri gydytojai pediatrai, o miesteliuose dažniausiai šeimos gydytojai. Jeigu šeimos gydytojas čia nesuformuoja komandos, pediatras negali dirbti savarankiškai. Kodėl? Ogi todėl, kad Ligonių kasos nekompensuoja tokio gydytojo paslaugų. Pediatro darbas – rūpintis, kad vaikas augtų sveikas. Tai daryti įsipareigojusi ir pati valstybė. Šeimos gydytojas mediciną studijuoja 6 metus, tačiau į vaikų ligas gilinasi tik pusmetį. Nustebote? Na, jei turite vaikų, tuomet, jau esate patyrę, kad šeimos gydytojas ne ką tegali pasakyti apie Jūsų atžalos būseną, jai ar jam sunegalavus. Žinoma, siauras srities išmanymas gąsdina ir tuo pačiu papildomu darbu apkrauna šeimos gydytojus. Kas būtų, jei nebebūtų pediatrų? Eilės šeimos gydytojo laukiamajame driektųsi kilometrais. Europos sąjungoje yra 82 tūkstančiai pediatrų. Net 40 procentų iš jų dalyvauja pirminio lygio gydymo procese. Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Skandinavijos šalyse vaikų gydymu rūpinasi išskirtinai tik pediatrai. Pasaulyje pediatrų skaičius ženkliai didėja. Europos Sąjunga jau pasimokė ir žino, kad privaloma rengti specialistus, geriausiai išmanančius savo sritį. Mažiesiems pacientams reikalingas ekspertas, kuris išmano specifines vaikų ligas, vaiko raidą, pamečiui ar, netgi, dienų tikslumų žino kūdikio vystymosi ypatumus, išmano apie vaikams skiriamus vaistus; kuris supranta vaikų psichologiją ir moka su jais bendrauti, geba juos atjausti, žino, kaip nuraminti tėvus, kurių atžala negaluoja. Nesakau, kad tokių pat įgūdžių neturi ir šeimos gydytojas, tačiau pagalvokime: ar šeimos gydytojas, pas kurį yra pats tikriausias pacientų ,,konvejeris” pajėgs atjausti Jūsų rėkiantį kūdikį, kai prieš Jus kabinete lankėsi keletas senjorų (ateinančių profilaktiškai), reumato susuktas statybininkas, gripo užkluptas banko darbuotojas ar nuo migrenos kenčiantis valstybės tarnautojas?

Nežinau, galbūt šeimos gydytojai turi kažkokį niekam nežinomą užtaisą, leidžiantį kiekvienam pacientui skirti reikiamą kiekį dėmesio, tačiau, mano manymu, tinkamai bendrauti su sergančio vaiko šeima išsekusiam gydytojui gali ne visada pavykti. Sveikatos apsaugos ministerija tvirtina, jog nepriėmė jokių reglamentų, kurie naikintų pediatro specialybę. Neaišku, kiek čia tiesos. Juk ne kartą pradžioje pasakęs, vėliau ministras Veryga atsiėmė savo žodžius. 2007 m. Sausio 26 d. Europos Sąjungoje įsigaliojo Pediatrijos reglamentas. Jo tikslas yra gerinti vaikų sveikatą Europoje. Reglamentu siekiama užtikrinti, kad medicininė vaikų priežiūra būtų aukštos kokybės. Jame pažymima, kad vaikams nuo 0 iki 17 metų turėtų būti teikiama pediatrinė medicinos priežiūra. Į tokios priežiūros apibrėžimą įeina ir farmacinių preparatų skyrimo išmanymas. Tai reiškia, kad gydytojas turi ne tik mokėti išrašyti receptą, bet ir tiksliai žinoti vaistų normas. O juk vaikams jos absoliučiai kitokios nei suaugusiems. Žinoma, diskutuoti galime daug, bet čia matau šiek tiek ,,požeminių” srovių. Medikai mitinguoja dėl didesnių atlyginimų. Derasi su Vyriausybe dėl didesnės pagarbos profesijai. Ministras pažada, jog algos tikrai didės. Šiuos pažadus matome ir kitų metų biudžete. Ar tik nesugalvojo ministras taupyti algoms, mažindamas specialistų skaičių? Žinoma, tai tik sąmokslo teorijos, bet ,,profesionalų vyriausybė” jau niekuo nebenustebintų.

Nemokamas viešasis transportas bent vaikams. Ar realu?

By | Uncategorized | No Comments

Nuo pavasario daugiavaikių šeimų atžalos Kauno mieste autobusais ir troleibusais gali važiuoti praktiškai nemokamai. Viešasis transportas jiems kainuoja simbolinį eurą metams. Tad jeigu turite tris vaikus, per metus sutaupysite apie 200 eurų.

Ši lengvata priklauso bene 5 tūkstančiams vaikų.

Tačiau mokyklinio amžiaus vaikų Kaune yra 7,5 karto daugiau t.y. apie 36 000 vaikų nuo 7 iki 18 metų. Tad aš tikrai nenustebau sulaukęs begalės laiškų su klausimais: kodėl lengvata taikoma tik daugiavaikėms šeimoms, negi kiti vaikai jau ne vaikai? Taip pat ir klausimų, kodėl diskriminuojami tie, kurie mokosi Kaune, tačiau gyvena užmiestyje?

Du laibai aiškūs ir labai teisingi klausimai. Atsakymas kiek sudėtingesnis.

Užklausus, Kauno miesto savivaldybės administracija paskaičiavo, kad norint, jog visi Kauno mieste gyvenantys vaikai važiuotų viešuoju transportu nemokamai, reiktų dar bent 2 mln. eurų. Mieste, kur visos gatvės nukabinėtos ženklais „Atsiprašome, Kaunas tvarkosi“, papildomos išlaidos sutinkamos nenoriai.

Tačiau aš sakau, kad visų pirma tai nėra papildomos išlaidos. O antra – šis klausimas negali būti vertinamas tik piniginiu aspektu.

Neseniai skelbta statistika rodo, kad penktadalis lietuvių gyvena ant skurdo ribos, o vaikų tarpe skaičiai dar šiurpesni. Ypač gyvenantiems su vienu iš tėvų – bene pusė rizikuoja atsidurti skurde…

Mūsų moralinė pareiga pasirūpinti, jog bent jau vaikams būtų užtikrinta vaikystė nebalansuojant ant išgyvenimo ribos. Todėl mano giliu įsitikinimu, viešasis transportas turi būti nemokamas, kaip ir nemokamas mokslas mokykloje, knygos bibliotekoje, ar miesto taip intensyviai tvarkomi parkai.

O tiems, kurie supranta tik skaičių kalbą, noriu priminti Talino pavyzdį.

Nemokamas viešasis transportas Estijos sostinėje deklaravusiems gyvenamą vietą priklauso nuo 2013 m. Ar miestas patyrė nuostolių? Ne. Atvirkščiai. Uždirbo du kartus daugiau nei reikia skirti dotacijoms.  Per šį laikotarpį miesto rezidentų skaičius išaugo apie 25 tūkst., o savivaldybė kasmet iš vieno rezidento gauna apie 1000 eurų per jų sumokėtus mokesčius. Kokios pajamos į miesto biudžetą? Taip – apie 25 mln. eurų papildomai į miesto biudžetą kasmet.

Talino miesto valdžios vertinimu, nemokamas viešasis transportas ypač naudingas žemas pajamas gaunantiems miestiečiams: išaugo jų mobilumas, kaip ir miesto gyventojų skaičius. Kalbant apie projekto sėkmę, nuo vasaros Estijos vyriausybė paskelbė, kad nemokamas transportas turi būti įvestas visoje šalyje.

Estai – lyderiai pasaulyje. Tačiau nemokamas transporto idėja gaji visoje Europoje ir net tik. Skaičiuojama, kad daugiau nei 70 ES miestų galima važiuoti nemokamai, JAV, tokių miestų yra daugiau nei 30.

O mes vis dar diskutuojame apie vaikus…

Skaičiuokime toliau. Kiek sutaupys šeima, jeigu jų vaikas važiuos troleibusu ar autobusu nemokamai – 72 eurus per metus. O jeigu šeimoje mama, tėtis ir vaikas – daugiau nei 700 eurų. Suma solidi. Ją galima išleisti mieste įvairioms pramogoms, laisvalaikiui kartu. Ar miestui bus iš to nauda? Be abejonės.

Galiausiai vienas iš paskutiniųjų argumentų, už nemokamą viešąjį transportą Kaune ne tik vaikams, bet ir visiems miestiečiams.

Didindama parkavimo mokesčius, plėsdama mokamų gatvių tinklą miesto valdžia duoda aiškiai suprasti, kad automobiliu važinėtis Kaune neefektyvu, brangu. Tačiau tam, kad žmogus rinktųsi viešąjį transportą vien kylančių mokesčių ir naujų troleibusų neužtenka. Gal pabandykime pradžiai įsivesti nemokamą paslaugą, o tada jau galvoti, ką dar galima būtų padaryti, kad kauniečiams patogiau būtų važiuoti visuomeniniu nei asmeniniu transportu.

Manau, kad žengęs pirmą žingsnį, šiandien Kaunas turi unikalią galimybę pakartoti Talino sėkmę ir tapti pavyzdžiu visai Lietuvai.

Ar Lietuvoje dar egzistuoja nemokamas mokslas?

By | Uncategorized | No Comments

Kada baigsis rinkliavos valstybinėse mokyklose? Ir apskritai, ar tai įmanoma? Be krūvos kanceliarinių reikmenų, savo atžalą teks aprūpinti ir apranga, apavu, duoti pinigėlių į „klasės fondą“, kasdien skirti dienpinigių mokinuko pietums ir pagalvoti, ką būtų galima padovanoti klasės auklėtojai Mokytojo dienos ar žiemos švenčių proga.

Manote, juokauju? Viena pažįstama pasidalino istorija: dar prieš rugsėjo 1-ąją tėvai iš mokyklos gavo laiškus su sąrašais, ko ir kiek reikia nupirkti mokiniui. Turiu pasakyti, kad likau apstulbęs – vadovėliai, ir tie perkami. Argi ne mokyklos visuomet aprūpindavo, kad ir apdriskusiais, vadovėliais? Toliau pratybų sąsiuviniai. Nors ekspertai senokai sutaria, jog pratybų sąsiuviniai nėra reikalingiausi mokymosi atributai, mokyklos vis tiek noriai naudoja šias priemones.

Visų dalykų pratybų sąsiuvinių kaina – 64 eurai. Vien už pratybų sąsiuvinius. Vienam vaikui. Turbūt juokaujate? Argi mokyklos vadovybė negalėtų suderėti dėl tokio „reikalingo“ daikto pirkimo urmu, kad kaina būtų bent jau padori? Tėvai, žinoma, randa išeitį: sąsiuvinius tiesiog kopijuoja. Sutaupo apie 30 eurų. Bet dėl to atsiranda kitų problemų, kurios mane taipogi nustebino: vaikai, kurių tėvai nusprendė netaupyti, tyčiojasi iš taupančiųjų, neva „tavo tėvai tau negali nupirkti gražaus spalvoto sąsiuvinio“. Mokytojai, kurie galėtų skatinti visą klasę naudotis kopijomis, skeptiškai žiūri į mokinį su atšviestu sąsiuviniu, nes „čia blogai atšviesta, nesimato aiškiai užduoties, tai kaip tu suprasi?“ Gerai. Pratybų šviestis nerekomenduotina. Supratome.

Toliau, jei turite pradinuką, turėsite jam nupirkti: apavą į lauką, batukus būti klasėje (nes žiemos metu prineša purvų), sportbačius kūno kultūros pamokoms. Trys apavai, kurių, kaip patvirtino beveik visi tėvai, vaikai nepersiauna, nes tiesiog tingi. Na, batai – brangus malonumas, net ir vaikams. Nepaisant to, jog juos galite nupirkti prekybos centre „ant sutrynimo“.

Na, bet mokykla visiems vienodų batukų nenupirks, tad labai kaltinti jos čia negalima. Kiek labiau kalti turėtų pasijausti „klasės fondo puoselėtojai“. Ar tikrai, perkant knygas, pratybas, kanceliarines priemones, maistą, tėvams dar būtina „mestis“ force majeure išlaidoms? O tos išlaidos savotiškos: dovanėlės mokytojoms, kalėdinio žiburėlio išlaidos (saldainių dėžutės vaikams, padėkos klasės auklėtojai), išlaidos kavai ar arbatai klasėje (nes kas nors gali panorėti) ir t. t. Žodžiu, išlaidos nei teoriškai, nei praktiškai nesusijusios su mokslais.

Dauguma popamokinės veiklos užsiėmimų taip pat nėra nemokami. Ypač jei juos lankote ne mokykloje, jie per mėnesį gali kainuoti net visą pratybų sąsiuvinių komplekto kainą. Jei norėsite, kad jūsų atžalai sektųsi ne tik pamokų metu, bet ir balete, muzikos ar sporto mokykloje, turėsite pakloti nemažą sumelę už sijonukus, sąsiuvinukus, kamuoliukus, specialią treniruočių, koncertinę aprangas. Bet juk čia niekas jūsų neverčia. Patys pasirinkote lankyti būrelį.

Kuo valstybinės mokyklos skiriasi nuo privačių? Kainos dydžiu. Ir ten, ir ten reikia sumokėti tam tikrą sumą pinigų, kad jūsų vaikas galėtų mokytis. Dažnai privačiose mokyklose į kainą būna įskaičiuoti ir būreliai, visos kanceliarinės prekės, uniformos, gera psichologinė atmosfera, rinktiniai pedagogai, rinktinis ir maistas. Jokiu būdu nesakau, kad privati mokykla geresnė už valstybinę. Tačiau ir skirtumas tarp jų turėtų būti ženklesnis. Vaiką paruošti mokslams ir taip brangu, o kai prie to prisideda dar ir papildomos išlaidos mokykloje…

Pamenu ne vieną istoriją, kai tėvai savo lėšomis remontavo klases, nes mokykloms nepakako pinigų baigti remontus. Pamenu ir istorijas, kai tėvai rinko pinigus naujiems klasės stalams ir žaliuzėms klasėje pirkti, kiliminei dangai tiesti. Kad tik jų vaikučiams būtų geriau. Kažin, ką mokykla pasiūlo, kai mokinys baigia pradines klases – išsinešioti tėveliams „pirkinius“, o gal padėkoja už „puikų bendradarbiavimą“?

Taip nepasiturinčios mokyklos iš tėvelių pinigaujasi. Galbūt ir joms nelieka kitos išeities. Tačiau ar tėvų reikalas atlikti valstybės priedermę? Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija giriasi, jog skyrė papildomus 33 mln. eurų mokykloms. Pedagogų darbas neva bus geriau apmokamas, o dėl to pagerės ir ugdymo kokybė. Labai tikiuosi, kad taip ir bus. Be papildomų lėšų švietimui siūlau pergalvoti ir aprūpinimo ugdymo priemonėmis strategiją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje rašoma, kad valstybė garantuoja nemokamą mokslą, tad valdžia turėtų sutelkti dėmesį ir į mokymosi priemones, bent jau pradinukams. Didelio nuostolio Lietuva nepatirtų, o ramesnių tėvelių ir jų atžalų atsirastų kur kas daugiau.

Gal vietoj tautinio kostiumo padovanokime uniformą?

By | Uncategorized | No Comments

Nežinau ar žmonės, neturintys mokyklinio amžiaus vaikų, vasara mėgaujasi taip pat trumpai kaip turintys. Ne ne, aš visai ne apie atostogas ar vaikų užimtumo reikalus. Aš apie tai, kad dar liepos pabaigoje pasirodo pirmieji prekybininkų raginimai ,,ruoštis”. Išties, ruoštis rugsėjo 1-ajai – atsakingas darbas. Ypač jei jūsų atžalai tai pirmieji metai mokykloje. Tačiau, kelti paniką vasaros viduryje, primenant apie pirkinius artėjantiems mokslo metams – tikras ,,nusikaltimas” prieš šeimas.

,,Paskubėkite įsigyti kuprines mažiausiomis kainomis; Paskubėk. Nepavėluok. Mokyklinių prekių mugė jau čia” ir panašūs šūkiai jau beveik mėnesį bando mūsų kantrybę. Suprantama, šiais laikais viskam turi būti ruošiamasi iš anksto. Kalėdos juk irgi ,,prasideda” rudeniui dar nė neįpusėjus ir šventėms nepasibaigus, nejučia, imi pakuoti žaisliukus ir girliandas laukti kitų metų. Gaila, kad mokykla mokiniams visai ne šventė. Na, nebent pirmokėliams.

Psichologai sako, kad ankstyvas mokyklinių pirkinių vajus, kelia nerimą mokiniams ir tai viena iš nenori eiti į mokyklą priežasčių. Nerimas kyla ir mokinių tėveliams. Medikų teigimu stresą dėl psichologinio spaudimo kuo anksčiau apsirūpinti mokykliniais reikmenimis, patiria beveik 70 proc. mokinių tėvų. Sakysite, pamanykit, patiria stresą, nes esame laisvi rinktis ir neturime ,,šokti pagal verslininkų dūdelę”. O jūs pabandykite su šešiamete ramiai praeiti pro mokyklinių prekių mugę, kur rožinės kuprinės, padailintos vienaragiais ir puoštos blizgučiais, išdėliotos tokiame aukštyje, kad mažosios akys tik jas ir tematytų. Ir pamėginkite atsispirti prašymams pirkti būtent tokią pirmąją kuprinę.

Prieš kelias savaites per vienas vakaro žinias mačiau reportažą apie mokyklinių uniformų pirkimo vajų. Esą, tėvai, norintys įsigyti mokyklinę uniformą, turi suskubti, nes jų (liepos viduryje!) beveik nebeliko. Uniformos – gerai. Jos mažina socialinę atskirtį tarp bendramokslių. Tik jų kainos, liaudiškai tariant, nerealios. O jei dar mokykla sugalvoja, kad nori kokios ypatingos, specialiais antsiuvais dabintos? Taigi, kur aš lenkiu – visi mokyklinių mugių vajai ir uniformų primatavimai kelia stresą todėl, kad tėvų piniginėms mokslo metai – tikras iššūkis. Juk negali nekreipti dėmesio į vaiko pageidavimus. O čia ir prasideda: princesių penalai, flamingų pieštukai, barbės kedukai, sąsiuviniai su pūkučiais. Beje, pastarųjų kaina taip pat kelia nerimą. Ar esate domėjęsi kiek kainuoja ,,mandresnis” pradinuko sąsiuvinis? Sunkiai rasi pigiau 1,5 euro!

Žinoma, pasibaigus ,,pradinių klasių karštinei” į rašiklio grožį kreipiama vis mažiau ir mažiau dėmesio, tačiau iki šio etapo reikia išgyventi. Išlaidos mokyklai ties kanceliarinėmis prekėmis nesibaigia. Reikia nepamiršti ir privalomos sveikatos apžiūros, skiepų. Galbūt jums bus pasiūlyta apsilankyti pas odontologą ar taisyti savo atžalos regėjimą. Mokslams prasidėjus taip pat negalvosite, jog jau galite atsikvėpti ir pradėti taupyti kitam mokyklinių mugių sezonui. Pratybų sąsiuviniai, šventiniai vaidinimai, ,,klasės fondo’’, kartais ir vadovėliai turėtų patuštinti jūsų piniginę dar ir mokslų eigoje.

Na, sakysite, kad aš kaip politikas, tik pilstau iš tuščio į kiaurą, o konkrečių sprendimo būdų nė nesiūlau. Išties, reikia pasidžiaugti valstybės parama nepasiturinčioms šeimoms, nors manau, kad ji galėtų būti kelis kartus didesnė. Galima džiaugtis ir dėl to, kad mokyklos vis dažniau renkasi uniforminę moksleivių aprangą. Tik finansavimas jų, galėtų būti ne iš tėvelių kišenės, o iš valstybės. Na, kodėl, gi, ponas Karbauskis vietoj tautinio kostiumo, negalėtų kiekvienam pirmokui padovanoti po uniformą? Būtų puiki pagalba visoms Lietuvos šeimoms. Minėjau, kad ir pradinukų kuprinės Lietuvoje kainuoja beveik kaip nebloga moteriška rankinė. Galbūt, reikėtų pagalvoti ir apie vienodas kuprines mokyklose? Taip klasėse dar labiau mažėtų atskirtis. Nebūtų galinčių girtis kuprinės prabanga. O jei dar ir čia prisidėtų valstybė…

Valstybės skiriami vaiko pinigai tikrai šaunus dalykas. Juos vis žadama didinti. Tik nemanykite, gerbiami valdininkai, kad jų užteks visoms vaiko reikmėms. Papildoma parama pradinukų tėvams – būtinybė. Štai Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, net krizę išgyvenančioje Graikijoje, valstybė padeda apsiprasti su nauju – mokinio tėvų statusu ir nepatirti milžiniško finansinio šoko. Kaimynė Lenkija skiria ne tik vaiko pinigus, bet ir pagalbą pirmajam mokinio krepšeliui. Nepaisant tėvų turtinės padėties. Žinoma, savo vaikui nieko negaila, o jo mokslų kokybė yra numeris vienas. Tačiau, kaip jau esu minėjęs anksčiau, valstybės pagalba auginant jaunąją, išsilavinusią kartą – vienas svarbiausių dalykų. Juk jie vėliau tą valstybę valdys ir kurs.